Rašyk
Eilės (73368)
Fantastika (2195)
Esė (1497)
Proza (10378)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

Šalia konkurso: paveikslėlis iš suvalgytos košės

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Ne tuoj savo gyvenime paregėjau, kad kažkas atsiradęs manyje, o tai pajautęs vėlgi negebėjau įvardinti atsirandantį įprotį pasikartoti sau anksčiau išgirstus dalykus. Visaip pasikartoti. Kartais tylėjimu, kartais niūniavimu, murmėjimu panosėje, o kartais tartum panorus pragyventą žmogumi laiką sugniaužti į saują, sugrąžinti atgal į „suvalgytą košę, “ į puodą, iš kurio valgyta ir išgauti iš jo paveikslus panašai kaip dailininkas iš dažų.
  –Tfu!, tfu! Ak, kokia nesąmonė! Senas žmogus, sarmata girdėti, – išgirstu pats iš savęs ir suprantu, kad ne senatvės, ne seno žmogaus kaltė, jog tokius dalykus tauškiu, kuomet jie iš tikrųjų yra. Yra netgi  tuomet, kai fiziškai jų neapčiupinėsi. Tačiau tai, apie ką čia kalbu, jau ne tik pamąstymai, kuriuos galima išgirsti. Jau ne Tik. Šit ir dabar, truputį suklusęs, atsimenu ir girdžiu visomis  pasaulio kalbomis giedantį poetą anarchistą Eženą Potjė ir, beje, ne kur, o savo galvoje:
          „Kas buvo nieks, tas bus viskuo“
  Taip, taip – atsimenu ir girdžiu. Tačiau ar nepaskubu apie tai, a? Juolab, kad ir pats nekantriai laukiu, kaip ten, už lentų pertvaros, bus priimta mano dovana, palikta sulaukti sugrįžtančių Pro ir Poe. Pradžia optimizmo neteikia. Nebuvo pamanyta, kad jos atskirai, kad po vieną sukris į Pastriekės departamento glėbį. Taip nebuvę, todėl ir šį kartą laukta išgirsiant jų bendrą klegesį, dvejais liežuviais sukant girnas ir malant, kas tik dairantis  užkliūva jų akims. Mano dovana lyg paslėpta, bet ne taip, kad apsilenktų ir reikėtų į ją parodyti ar paduoti iš savo rankų. Reikėję, kad mano dovana  jų abejų, moteriškų, būtų surasta. Deja, jau aišku, kad taip neatsitiks. Ne kartu į apartamento pastriekę pargrįžo Pro ir Poe, ne kartu... Viena jau namo,  o kur užtrukusi Poe, dar netgi nesužinojęs. 
  Tuoj pat, taigi akis į akį susitikti su sugrįžusia Pro neskubėjome nei Ji, nei aš. Tai irgi vertas bent  užuominos dalykas, jog tai ne atsitiktinumas, kuomet jau svečias šiapus durų, o šeimininkas prie jo neskuba. Tačiau ir svečias jo skubaus nelaukia. Per netrumpą laiką įsibuvo įprotis ateiti į  „Pastogės departamentą“ būtent taip, kuomet ne tik užraktas išimtas iš durų, bet ir namų slenkstis nukeltas iš po atėjusio kojų. Panašiai paukštis leidžiasi į medį – jeigu leidžiasi, vadinasi, reikia ir medis netrukdo paukščiui įsikurti kaip jam atrodo geriausia. Aš  pats irgi čia taip sušnenku nenorėdamas, kad atrodantis mano nepaslankumas būtų suprastas kaip atėjusiam svečiui ir bendrai – žmogui nepagarbus ženklas. Linkęs  manyti, kad mano garbei čia oriai talkina Karlono stalas.
  – Karlono stalas? Hmm... Betgi...
  Apmaudu, bet regis tik vienas ir žinau, kad kaip kažkada nelengva buvo Karlonui atsiskirti  nuo Karlsono, taip dabar Karlono stalu – atsiskirti nuo Švediško stalo. Ir vis dėlto  toks jau yra. Be patento, bet su neginčijama įtaiga, kad prie jo linksmiau, laisviau, kad prie jo priėjęs žmogus  pasijaučia turįs savyje (Savęspi) daugiau negu žino, negu  manęs. Ak! kaip gera. Ir, turbūt, ne tik jam, jeigu ir iš dvasios kažkas pašaukia:
  – Kas sako, Dzievuliau, kad tavęs nėra!
  Ir iš tiesų, kas sakė,  o ir sako?
  Kuomet atrodė, kad toks dalykas (pralenkti savo stalu švedišką) man neįmanomas, it savaime pamačiau užšokusį ant staliuko puodą. Taip, taip, tą patį, lig šiol dar  besijuokiantį, kad katilas juodas. Ir taip lengva, taip gera sieloje išliko visą tą laiką, kol taip sumanyta  dovana pagaliau susiruošė laukti sugrįžtančių Pro (prozos) ir Poe (poezijos). Netgi atsiradus žinojimui, kad Pro sugrįžta viena, be Poe, šitas geras jausmas neišgarino. Netgi priešingai; atsirado šventas poreikis ir man patikėti, kad mano sumanytas ir dovanojamas stalas visu puodu aukštesnis už švedišką. Nebuvo nė mažiausios abejonės, kad šitaip užkeltas puodas su jo bulvių koše yra stalo akcentas ir todėl negi tokį galima vadinti  švedišku, o puodą su koše – buterbrodu?
  – Ne! Ir dar kartą NE! – nerimstu savyje keiksnodamas  laiką, kuris taip lėtai atšliaužia prie nekantriai laukiamos žinios, kaip mano tokią dovana priims Pro. Ir šit (pagaliau!) girdžiu, kaip ne kopūsto lapas ant kiškio uodegos, o ant mano galvos visas aukštas aukštas dangus krenta. 
  – Ogi kas čia dabar?! – sugriaudžia ausyse  Pro  žodžiai, o po jų – tyla, sustingdžiusi Pro šurmulį. Tačiau ji, ši tyla, irgi taip labai dvasingai prasminga, kad išgirdau, kaip savyje plačiai ir toli meldžiamasi netgi ne poteriais, ne bažnytine giesme, o?, o?, o?...
– Ogi kas čia dabar?! – kaip po dangų, taip ir atsikartodamas ausyse nenutyla vaikščiojantis griaustinis...
2020-06-27 11:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-01 01:17
moli
Ačiū. Labai patinka skaityti Jūsų kūrybą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-28 22:06
Atėja
Įdomu skaityti,visada kažką atrandu,išmintis ir branda 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-28 09:55
neberijus
Dar kartą skaičiau, nes iš vakaro galva buvo sunki. Supratau, kad kalbiesi su savo l. žanrais. Eiliniam skaitytojui čia gražios, raštingos džiunglės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-27 21:48
neberijus
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą