Akmuo

Kalbėjomės tyliai
Net patys savęs neišgirdę
Tai ko man įpylei
Tai ko į tą vienišą širdį

Pabeldei žinojus
Kad nieko viduj ten nebūna
Nuvargusios kojos
Į priekį dar nešančios kūną

Užkliūva už virvių
Už tavo maldų ir rožančių 
Kur darbus nudirbę
Numirę gyvenimą švenčia

Prigludęs prie žemės
Girdžiu jų sparnus ir plakimą
Bet vandenys semia
Smiltelių kuždėjimą kimų

Mes ėjome sparčiai
Atrodė atgal nors į priekį
Kur miško paparčiai
Pražydo tačiau neturėki

Minties kad tau lemta
Jį vieną surast ir nuskinti
Kaip grumstą į lentą
Girdėjau pabirusią mintį

Ir smėlis į stiklą
Akimirkai buvo pavirtęs
Čia viskas taip tikra
Ir gervės ir šulinio svirtys

Iš jo gėrėm godžiai
Prisėdę ant antkapio seno
Kur liko tik žodžiai 
„Ilgai ir laimingai gyveno“