Nesupranti iš kur tie pelenai
Kuriuos jau visą dieną vėjas pusto
Į keturias puses taip gyvenai
Žymėdama nuo būsto iki būsto
Dilgynėmis apaugusius kelius
Punktyrais pažymėtas laiko juostas
Jei tavo žvilgsnis už ko nors užklius
Matysi kaip nuodėguliais pajuosta
Visa būtis kuri tokia šviesi
Atrodo net pati į ugnį skrido
Neklausdama savęs kodėl esi
Bandai patekt į pasaulio vidų
Užverti savo karstą iš vidaus
Užšauti velkę einantiems per pūgą
Nes sako kad nuo žodžio pavydaus
Žmogus kaip vilkas tyruose sustūgo
O aš žinau tu mokeisi ilgai
Gimimo ir mirties ir gražbylystės
Uniformuoti angelai sargai
Jei išmeldi dar leidžia kartais klysti
Tuomet ir aš ten stoviu prie tavęs
Atstumą išmatavęs iki šūvio
Žinai gerai kur lemtys mus nuves
Prie aukurų prie slibino liežuvio
Į karštį tą juk amžinai eini
Iš Pirčiupių tie pelenai tie vėjai
Tu mus visus beprotiškoj ugny
Sudeginai nes per karštai mylėjai