jis čia užklydo
atsitiktinai
freskos ir plikos sienos
nuo Domiciano
dukterėčios
iki Flavijos Domicelės
kapinynai katakombos
samanoti takai
šudra Ignacijus neskaito
poezijos
nežino kas buvo
John Keats
ar
Percy Bysshe Shelley
šudros galvoje
skylė
vietoje smgenų
knibžda lervos
tą knibždėjimą
išvertus žmonių kalbon
galėtum išgirsti
„Esi tas,
kas buvome mes,
esame tas,
kas būsi tu“.
puikybės skylę
lyg eketę prakirto
vasaros žaibas
nei katės maiše
garsiau cypia
tik netepti sąnariai
linguojantys sietynai
ir apgraužti
vienuolių kapucinų
kaulai
sustingęs
vaiko skeletas
vienoje rankoje
svarstyklės
kitoje dalgis
norisi pasakyt
mylėk savo
viešpatį dievą
visu protu
o savo širdį pasverk
norisi patart
- kepeliušą užsidėtum
ar ką
bet jis atsainus
iškelia
per alkūnę
sulenktą ranką
išsitraukia lervą
iš kiaušo
aplaižęs nuryna
nežinau kaip tai siejasi
bet spjovęs
į savo
atvaizdą vitraže
jis glosto
kaukolių piramides
lanko besiilsinčius
romos popiežius
ir kapavietes
Apijaus kely
jam patinka
nežinomos kalbos
skambumas
jam patinka
kartoti nesuprantamus
žodžiius
Cimitero Di Campo Verano
Cimitero Acattolico
Cimitero Cimitero Cimitero
be atvangos