Teka liūdna upė.
Upėje plūduriuoja maišelis, įsikibęs į vėjo nulaužtas ir jau seniai srovės atgabentas šakas. Jos viena su kita susivijusios tarsi rankų pirštais susikibusios, jau taip ilgai laikosi kartu, pradeda irti. Prie upės pribėga maža mergaitė ir pirštu rodydama į maišelį šaukia: „ Tėti, tėti, maišelis! Išimkime, juk negražu šiukšlinti. „ Tėtis abejingai pasižiūrėjo, sudraudė vaiką, kad jis neva priėjo per arti upės, nuramino paaiškindamas, kad šiukšlė buvo numesta ne jų rankomis ir nereikia per daug jaudintis dėl kiekvieno maišelio.
Kitame krante žvejys. Sėdi ramiai, žalius drabužius apsirengęs. Jau nebežinau, kelintą mažą žuvelytę traukia iš upės ir savanaudiškai deda į baltą plastmasinį kibirą. Kažkodėl tai užtrunka perdėtai ilgai. Po to jis paslaptingai pasilenkia prie upės... Žvejys užsideda meškerę ant pečių ir, su puspilniu kibiru kairėje rankoje, išeina žolėtu krantu. Upėje blizga negyva žuvis.
Pūkšt! Kažkas pliūkštelėjo į vandenį. Girdisi juokas. Paauglių grupelė maudosi, žvitriomis akimis žiūri į mažus vaikus, kurie atėjo kartu su jais ir stoviniuoja pakrantėje ant geltono drėgno smėlio. Šiandien smėlio pilies nebus. Vaikai spjaudo į vandenį ir juokiasi. Srovė seiles greitai nuneša ir gaivia bangele nuplauna kojas ją išniekinusiems. Vyresnieji išsigręžia trumpikes ir linksmi bei atsigaivinę nueina. Tik vienas be kojinių. Du juodi medžiagos lopinėliai, vienas ant drėgno smėlio, kitas - upėje plaukia.
Upę aplanko ir močiutė. Kaip ir kiekvieną antradienį atsineša maišą nešvarių skalbinių. Atsineša ir ūkiško muilo. Įtrina drabužius ir skalauja, skalauja tekančiame vandenyje. Močiutei upė atiduoda savo tyrumą ir švarą. Rūbai vėl kaip nauji.
Upėje šiandien atsispindi pilkas dangus. Atsispindi ir sudžiūvusios, pernai žaliavusios žolės. Vandenyje atsispindi ir rudai žali medžiai.
Pradeda lyti.
Veidrodinis peizažas susidrumsčia ir tampa purvina visuma.
Šiandien niekas nebeateis.
Teka upė. Teka viena. Visiems gera. Visą purvą gerianti. Liūdna.