Rašyk
Eilės (77870)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10861)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1204)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Aš negaliu ramiai kalbėti apie Rusija. Mano jausmai ir protas susimaišo ir gaunasi kažkoks pasakyčiau drumzlinas mišinys. Negaliu pasakyti kokie jausmai ima viršų; myliu ar nekenčiu, ar gaila.  Žinau viena – rusofobija man tiek pat nepriimtina kiek ir rusofilija.
Jeigu man Rusijos gaila – tai išeina aš ją myliu. Taip išeina, pagal rusiškas paniatijas. Sako – Rusijos  protu nesuprasi,  bet ir tikėti negaliu, nors taip siūloma.  Na, kaip tikėti, jeigu toks propagandinis melas liejasi. Nežinia kas  išmokė taip meluoti, kas buvo tie mokytojai? Gebelsas, Stalinas, gal net Potemkinas. Tas mistifikavimo menas ko gero nuo ordos laikų buvo puoselėjamas. Viena aišku, dabartinė Rusijos propagandinis melas  būtent iš šių ištakų.
Nejauku  gyventi tokios šalies žmonėms kur sąvokos tėvynė ir tiesa, niekaip nesusiderina.  Kur rasti tokia valstybė, kuri savo piliečiams sako tik tiesa? Gerai, kad dar yra tokių, kurios mažiau meluoja. Liaudis yra kvaila (čia ne mano nuomonė) jei reikia kabinti ant ausų makaronus ir būtinai nurodyti ką reikia mylėti ir neapkęsti. Lietuvoje jau kas be ko. Man kartais net girdisi: „Štai jis  – kąsk!.. “ 
Rusofobija taipogi pas mus jau įgauna ideologinį pagrindą. Nejaugi mes turime pareigą nekęsti rusų tautybės žmonių. Kai kam iš mano pažįstamų, netgi draugų darosi bloga jeigu jie išgirsta rusiškai kalbant, negali klausytis nei  kalbos, nei dainų. Jiems visiškai nereikia rusiškos kultūros nei senos, nei dabartinės.  Viskas kas  siejasi su Rusija yra bloga ir nevertinga.  Iš pažiūros tokie kultūringi!.. Už mane netgi žymiai kultūringesni. Kur jau ten man lygintis prie jų subtilumo ir tėvynės meilės supratimo?...
Nepasakyčiau, kad mano simpatijos nuo pat vaikystės buvo orientuotos į Rusija. Tėvas daugiau mylėjo Lenkija, ir nepasakyčiau, kad būtų žavėjęsis rusais. Ką jau čia bekalbėti, juk  Rusija per amžius buvo mūsų pagrindinis priešas. Vėl čia negalime apibendrinti ir sakyti Rusija, reikia sakyti Maskva. Nes pati Lietuva buvo Rusija. Buvo dvi Rusijos. Viena europinė Rusija, buvo Lietuvos didžioji kunigaikštystė, kita buvo Maskvos didžioji kunigaikštystė, kuri tvarkėsi pagal ordos paniatijas. Todėl jie ir nugalėjo mus, nes ten buvo sutramdyta ponų anarchija.  Net dabar daug kas Baltarusijoje, Ukrainoje ir net Rusijoje save laiko litvinais. Juk Lietuva turėjo didesne dabartinės Rusijos dalį negu visą dabartinė Lenkijos teritorija. Tai kaip čia aš turėčiau paskirstyti savo jausmus. Dauguma slavų išeina geri, išskyrus Maskvos rusus?.. Šiaip, dauguma aplinkinių tautų Maskvos rusų netoleruoja, nes jie visur prisidirbo. Jau absoliučiai visur. 
Kaip matome iš istorinės perspektyvos mūsų santykiai su slavais visada buvo kaimyniški. Pliekėmės mes su jais ir maišėmės gal daugiau kaip tūkstanti metu, juk tikrieji rusai iš Skandinavijos atplaukė. Kas dabar Lietuvoje gali garantuoti kiek procentų jis grynakraujis lietuvis. Joks rusas taipogi negali garantuoti, kad jis iš tiesų ne suomis, ne lietuvis, arba totorius, koks nors kipčakas. Buvau aš sutikęs vieną žmogų Kaliningrade. Išėjo kalba apie tautybe.
Tėvas, –  sako, – kazachas, o motina – lietuvė.
– O tu kas, – paklausiau.
– Aš – rusas.  Logiška.
Prisiminkime kiek mūsų vaikinai iš Rusijos po kariuomenės atsivežė nuotakų. Kiek lietuvių moterų vaikšto su rusiškomis pavardėmis. Mes paskui jas lietuviname. Daug kas ir pasikeitė, kai atgavome nepriklausomybę. Man atrodo mes negalime taip fanatiškai nekęsti visko kas rusiška, nes tai mūsų tautos, mums labai artima dalis. Tai mūsų žmonos, vyrai, mišrus vaikai, kurie daugumoje atveju, bus lietuviai. Tai mūsų draugai ir kaimynai su kuriais nuolat bendraujame. Jus manote, kad jie nepergyvena, kad jiems neskauda? Man jų gaila, būtent šitų artimųjų, ir tų kurie ten už sienos, kurių kultūra ir kūryba aš žaviuosi. Šitas gailestis ko gero tikrai turi gražesnę, švelnesnę formą. Nuo vaikystės aš žaidžiau ir draugavau su rusakalbiais vaikais. Ką man dabar juose matyti priešus?.. Netgi jeigu jie slapčia tiki Kremliaus propaganda ir laukia žaliųjų žmogeliukų... manau laikas viską sutvarkys, tik jų nostalgijos kančios bus ilgesnės. 
Yra nemažai žmonių, kurie tapatina dabartinę Rusiją su buvusia Tarybų sąjunga. Putino valdžia ir komunistai daug kam tas pats. Daug kam atrodo, kad jeigu laimėtų Putinas tai atstatytų buvusią valstybę ir vėl  sugrįžtų tą pati geroji sovietinė tvarka.
Toje pačioje istorijos upėje antra karta nepasimaudysi. Kas labai pasiilgęs tos senos tvarkos galėtų nuvažiuoti apsižvalgyti. Nieko panašaus ten jau nerasi tik žymiai blogesnes gyvenimo sąlygas ir dar turtingesnius kriminalinius oligarchus.  Yra nemažai žmonių, kurie aiškina kaip jie myli Rusija, bet važiuoja gyventi į Anglija.
Kitas klausimas ar gali Putinas dabar kitaip elgtis?.. Ko gero ne. Visas pasaulis žiūri į šios šalies didžiausius žaliavų resursus ir stebisi, kaip galima turint tokią turtingą šalį, taip nemokėti tvarkytis. Žaliavų resursai didžiausi, gyventojų tankumas mažiausias pasaulyje, o šalyje ordos įstatymai ir chaosas. Daug kam norisi užvaldyti šiuos turtus ir padėti tvarkytis. Tai ir priešai JAV ir draugai kinai. Šitie greitai visus išdurs. Gerai, kad mes nuo jų dar toli.  Ko gero, kaip rodo istorija, jeigu žlunga imperija, visuomet pabaigoje atsiranda dar vienas herojus, kuris bando ją gelbėti. Toks Romos imperijos žlugimo išvakarėse buvo karvedys Aecijus. Jis net sugebėjo Atilai pasipriešinti. Romos – tai neišgelbėjo. Putinas ko gero irgi save laiko paskutiniu romėnu, bandančiu vėl sulipdyti imperija, prieš jai neišvengiamai subyrant.
Dabar pasaulyje yra ne viena tauta, kuri skendi buvusios imperinės didybės melancholijoje. Tai austrai, vengrai, vokiečiai, anglai, turkai ir tt. Pastarieji pergyvena sunkiausiai. Jų melancholija gili, juoda nieko poetiško joje nėra, netgi trukdo jiems normaliai dirbti. Tuos pačius jausmus jau pergyvena ir rusai, o dar didesnė psichologinė duobė jų laukia ateityje. Šios dvi tautos kartais pykstasi, bet jos labai panašios. Tiek turkai, tiek rusai labai mėgo savo duoną kardais mojuodami pelnyti. Dabar jau taip nepamojuosi. Kas išsitrauks tą kardą – tas nuo jo ir žus.
Kai Anglija kariavo su Ispanija, tais senais dar karalienės Elžbietos I laikais, dauguma anglų šviesuomenės labai mėgo ispanų literatūrą. Niekam buvo ne motais, kad čia pat prie Anglijos krantų atplaukė Didžioji Armada. Tikras anglas patriotas nepuolė jų sveikinti, bet skaitė Lope de Vega ir Servantesą su malonumu.
Dabar jau dažnai išgirstu, – Jis moka tik rusiškai. Tai reiškia beveik nieko nemoka.  Ir aš toks esu. Angliškai aš galiu tik paklausti, kaip kur  nueiti, arba kiek kainuoja ir iš kur aš atvykęs pasakyti. Kaip ten bebūtų buvau įsidarbinęs ir anglų fabrike. Ten tos kalbos kaip ir nereikia, daug kas kalba mums suprantamomis kalbomis. Gaila, kad aš neišmokau gerai  kalbėti ir skaityti angliškai. Tai būtų dar vienas, ko gero pats didžiausias langas į pasaulį.
Jeigu aš būčiau gerai nemokėjęs rusų kalbos – tai ko gero lietuvių kalbos man būtų maža. Maža, ta prasme, kad aš būčiau labai daug ko neperskaitęs ir nematęs. Mano pasaulis būtų likęs tik etnografiniuose rėmuose. O juk norisi, kad prieš mirtį galėtum pasakyti: „Šiame pasaulyje buvo įdomu“. Esu kosmopolitiškas, bet kartu labai džiaugiuosi, kad esu lietuvis, kad nesu religinis fanatikas.
Man nereikia grimzti į didžiuosius buvusios galynės melancholijos liūnus. Jau kelios protėvių kartos už mane atkentėjo, nors ir man dar kartais dilgteli, dėl tos netekties. Turėjome laiko susitaikyti. Džiaugiuosi, kad nesu religinis fanatikas, kuris visa gyvenimą, kaip koks žydų ortodoksas, studijuoja savo šventą raštą ieškodamas kažkokios slaptos prasmės, kurios gal iš viso nėra. Mane daug kas tenkina mūsų visuomenėje, tik tiesos reikėtų daugiau. Tik popierinius drakonus reikėtų mažiau vaikyti po dangų ieškant politinės naudos. Ir kad nacionalinis pasididžiavimo jausmas sutaptų su socialinėmis žmonių gyvenimo sąlygomis. Ir netgi gyvenantys šalia mūsų kitataučiai galėtų, pasakyti su pasididžiavimu: ”Ir aš iš Lietuvos“!..
2020-06-07 08:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-08 18:44
Atėja
įdomūs jūsų pasvarstymai, galima sutikti arba ne, aš su daug kuo sutinku, nors manyje yra šiek tiek ir kitokių jausmų kitataučiams, šiaip jau esu labai tolerantiška kitų pažiūrų, rasės, tikėjimo žmonėms, žodžiu jūsų pasvarstymai man patiko, lauksiu kitų įdomių minčių...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-08 11:24
Vinja
Ko gero, kiekvienoje valstybėje yra sluoksniai ir jų priešprieša, ir kiekvienoje šalyje daug šviesių žmonių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-07 09:03
Violita
Taip ir man, stipriausias jausmas, kylantis dėl rusų tautos yra gailestis. Kartais net meldžiuosi, kad prašviesėtų protu, nes liūdina šis užmetimas, kuris juos apima, kai jie pradeda mąstyti ir kalbėti apie savo didžią misiją ir panašius dalykus. Rusai -įdomūs žmonės, širdingi, bet kai susirenka draugėn, kažkas su jais pasidaro, lyg kažkoks tamsus gaivalas po kažkokia spindinčia skraiste...tiesiog apsėda.. tokia mano kukli nuomonė, o šiaip tai buvome labai susigyvenę su viena rusų šeima , gyvenusia iš pradžių Murmanske, paskui Sankt-Peterburge. Labai mylėjo Lietuvą, (taip labai šviesiai, su dvasios aristokratiškumu) galiu net pasakyti, būtent, turėjo labai daug nuoširdžių čia draugų, gaila dabar jau amžinybėje..
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą