biteleButė seniai gyvena didmiestyje. Vardas jai sukeldavo ir sukelia keblumų. Žmonės dažnai perklausia, o parašytą – pataiso į – Birutė. Butė lietuvių mitologijoje – išminties deivė. Kai žmogaus vardas susietas su mitologija, tai ir jo savininką taip pat pririša prie mitologijos. Butė nuoširdžiai „serga“ anomaliais reiškiniais, tiki vaiduoklių egzistavimu, paraleliniu pasauliu, kelionėmis laiku. Išminties deivė atvažiavo į didmiestį tuoj po mokyklos baigimo iš mažo miestelio. Mokyklą baigė aukso medaliu, į aukštąją įstojo be vargo. Įsidarbino Finansų ministerijoje. Kruopšti, energinga, analitinio proto mergina nesunkiai užsitarnavo viršininkų ir kolegų pagarbą. Greitai kilo karjeros laiptais: pradėjusi dirbti ministerijos raštvede, netrukus tapo padalinio vadovo patarėja. Už nuoširdumą, humoro jausmą ją vertino viršininkai, mėgo draugai ir bendradarbiai. Tačiau kitų žmonių apsuptyje ji jautėsi vieniša. Nors jau saulelė ritosi pakalnėn – visi draugai buvo tik bendradarbiai. Butė gyveno miesto centre puikiai įrengtame bute su visais šiuolaikiškais patogumais – pradedant viryklės įjungimu-išjungimu, išmaniuoju užuolaidų užtraukimu, baigiant automatiniu šilumos ir apšvietimo reguliavimu. Pagalbininkas Robis – automatinis dulkių siurblys-robotas – niekur nepalikdavo nė dulkelės. Butė su juo galėjo ir pasišnekėti: Robį buvo galima valdyti balsu. Jis žinojo komandas: „apsisuk“, „sustok“, „atvažiuok čia“, Mokėjo atsakyti: „Okej“. Puikiai įrengtame bute Butės niekas nelaukė. Ji negalėjo laikyti nei šuns, nei katės, netgi vėžliuko. Neleido dažnos komandiruotės. Kartais net po pusę metų nebūdavo namuose. Tada „šeimininkaudavo“ Robis: kasdien siurbdavo dulkes. Kambarinių gėlių Butė neaugino. Robis nebuvo toks protingas, kad galėtų jas palaistyti. Skaudama širdimi ji žiūrėjo į drauges ir bendradarbes, kurios turėjo vyrus, vaikų – pavydėjo joms baltu pavydu. Svečiuose buvo laiminga drauge su šeimininkais. Žiūrint iš šalies, viskas puiku: geras darbas, geras uždarbis, puikus butas, pati gražiai atrodanti. Finansinė Butės padėtis leido jai lankyti grožio salonus, jogą, įdomius klubus, bohemiškus dailininkų-literatų susiėjimus. Atrodo, – gyvenk ir džiaukis!.. Šiandien jai ypatingai sėkminga diena – jos projektas gamtosaugos tema, patvirtintas. Banketas ta proga – gražioje kaimo sodyboje: aplink senas miškas, tvenkinys, pirtelė, muzika, šampanas, gėrimai, šokai... Butė tądien buvo ypač laiminga. Į namus ją parvežė draugai, padėjo į antrą aukštą užnešti gėles ir dovanas. Butė „akies rainele“ atrakino duris. Atsisveikino jie triukšmingai, kaip visada, vieni kitiems linkėdami sėkmės. Ją pasitiko jauki namų tyla. Robis vos girdimai burgzdamas privažiavo prie Butės kojų. Stuktelėjo ir sustojo. ─ Apsisuk – davė komandą Butė. – Okei – metaliniu balsu atsakė Robis. Ir nujudėjo koridoriumi iki pakrovimo lizdo koridoriaus gale. Butei galva maloniai sukosi. Ji pradėjo niūniuoti melodiją, pasivijusią ją iš sodybos. Vis dar niūniuodama nuėjo į vonią. Šviesa automatiškai užsidegė. Butė nusirengė, rūbus tvarkingai sukabino ant pakabos, įėjo į dušo kabiną ir palindo po apyšilte vandens srove. Vanduo maloniai gaivino nuplaudamas svaigulį. Ramiai pastovėjo gal pusvalandį. Kai pasitraukė iš kabinos, – vanduo automatiškai išsijungė. Butė nusišluostė dideliu baltu rankšluosčiu, prieš porą metų parsivežtu iš Italijos. Apsivilko pirktą Graikijoje tamsiai mėlyną frotinį chalatą... Tada įsispyrė į gauruotas šlepetes, pernai gegužės 7 bendradarbių dovanotas vardadienio proga ir neskubėdama fenu išsidžiovino plaukus. Pabaigusi tvarkytis, pamerkė gėles. Jos vos tilpo keturiose krištolinėse vazose. Nuėjusi į miegamąjį, pasiklojo trijų metrų pločio lovą, patogiai atsisėdo į minkštą fotelį, įsijungė muzikinį centrą, surado Andrea Bocelli 2018 hitą. Ji labai mėgo klausytis šio aklo dainininko. Sėdėjo ilgai. Priešais esančio namo languose žiebėsi ir geso šviesos. Tik viename lange liko mėlyna šviesa. Kažkas šią naktį vakarojo drauge su ja. Butė paspaudė pultelį, gulėjusi ant prie fotelio esančios mažos antikvarinės spintelės – sunkios tamsžalės užuolaidos šnarėdamos užsitraukė. Tada įsižiebė persiko spalvos šviesa. Darėsi liūdna ir vieniša. Ji nemėgo stiprių gėrimų, nepaisant to, bare visada buvo kuo pavaišinti draugus. Butė atsikėlė, nuėjo į svetainę, atsidarė baro dureles, paėmė jau atkimštą konjako butelį ir prisipylė artipilnę taurę tamsiai rudo gėrimo. Iš stiklinės vazos, skirtos vaisiams, pasisėmė saują graikiškų gliaudytų riešutų. Viską susidėjusi ant nedidelio stiklinio padėklo, nusinešė į miegamąjį ir vėl atsisėdo į fotelį. Gurkšnojo, krimto riešutus ir pamažu grimzdo į malonų svaigulį. Netikėtai, ant sienos, kur kabojo pažįstamo dailininko padovanotas juodas paveikslas „Katės akis“, atsirado žalios spalvos šviečiantis ovalas. Jis pulsavo: Trys trumpi, trys ilgi, trys trumpi SOS. – Kas čia dabar? Man jau vaidenasi? Padauginau?... Butei pasidarė smalsu. Ji pakilo iš fotelio, ištiesė ranką. Ovalas pakeitė šviesą – iš žalios tapo ryškai oranžinis ir nebepulsavo, o nusileido žemiau. Butė jį palietė ranka... Nenustebo atsidūrusi labai ilgame koridoriuje. Negirdėjo, kaip prie jos privažiavo sidabro spalvos krėslas, tik suprato, kad reikia į jį atsisėsti. Atsisėdo. Nebuvo nei baimės, nei nuostabos, nei nerimo – rodėsi taip turi būti. Krėsle ji važiavo ilgu baltu koridoriumi. Jo šonuose buvo daug durų – viena prie kitos, beveik be jokio tarpelio. Visos durys sidabro spalvos, be rankenų – į tai Butė atkreipė dėmesį. Prie vienų tokių durų krėslas sustojo. Durys be garso atsivėrė. Krėslas Butę įvežė į didelę, ovalią galima sakyti, tuščia patalpą. Taip, tai buvo patalpa, o ne kambarys. Jame nebuvo jokio baldo, tik pačiame viduryje stovėjo sidabro spalvos ovalus stalas. Prie jo sėdėjo sidabro rūbais apsirėdęs žmogus. Butė negalėjo pasakyti kas tai – vyras ar moteris. Veidas – be išraiškos, be bruožų. Butei pasirodė, kad jis gražus ir draugiškas: siauros lūpos skyrė smailą smakrą nuo nedidelės taip pat smailos nosies, įspūdingai didelės smaragdo spalvos akys, kaip chameleono be blakstienų žvelgė į Butę šiltai, siauri antakiai beveik susilietė virš didelių akių, kakta labai aukšta nuožulniai perėjo į viršugalvį, plaukų nebuvo. Nepaisant to, kad priešais Butę sėdėjo žaliaodis, jai visai nebuvo keista. Ji tik atkreipė dėmesį į žaliaodžio rankas – jos buvo su trimis pirštais, bet ir tai neatrodė atstumiančiai, priešingai – norėjosi jas paliesti, įsitikinti, ar jos švelnios. Žaliaodis pasilenkė į priekį ir kažką paspaudė sidabriniame stale. Iš aukštai pamažu Butei ant gavos nusileido šalmas. Jis prakalbo gražia lietuviška kalba. – Sveika atvykusi į 5005 metų gegužės 5 dieną! Aš bibliotekininkas WXZ-170975-toks mano vardas. Aš jau daug metų žiūriu į praeitį. Mūsų pasaulyje nėra kvapų, nėra medžių, nėra paukščių – visur metalas, betonas ir stiklas. Jūs, žmonės, 22 amžiuje visiškai iškirtote medžius, išasfaltavote pievas. Dabar Žemėje viskas labai sterilu – nėra mikrobų, kurie sukelia pandemijas, nėra mirties. Mes gyvename amžinai. Nėra, nei vyro, nei moters. Nėra meilės. Apie meilę skaičiau 22 amžiuje, tada dar buvo knygų. Dabar viskas suskaitmeninta. Bet aš vis dar turiu knygų knygą „Romeo ir Džuljeta“. Ji griežčiausiai uždrausta. Jeigu surastų, mane sunaikintų. Mes nebeauginame maistui augalų ar gyvūnų, mūsų mastas sintetiniai vitaminai. Iš mūsų smegenų išvalė tokius jausmus kaip, gailestis, prisirišimas, meilė. Nežinau kaip man pavyko išvengti visiško smegenų išplovimo. Aš tebejaučiu begalinį ilgesį. Bet nežinau, ko ilgiuosi. Gal nepažintos meilės, gal nematytų pievų, gal bičių dūzgimo. Tas ilgesys mane verčia nusikalsti APSOLIUTUI. Jis mūsų valdžia, kuriai visi turime paklusti. Kas JIS, – aš nežinau. Sukūriau „Pulsuojantį Ovalą“, kuris, tikėjausi, iškvies į čia žmogų. Noriu jį paliesti, išgirsti tikrą žodį, o ne telepatinį kalbėjimą. WXZ-170975 savo tripiršte ranka palietė Butės ranką. Ji pajuto neregėtą švelnumą, lyg kurmis savo kailiuku būtų prisilietęs. Tada jis vėl kažką paspaudė. Šalmas pakilo nuo Butės galvos ir nusklendė į aukštybes. Krėslas pajudėjo atgal: gretai greitai pro Butės akis bėgo sidabrinės durys. Staiga krestelėjo ir sustojo. Butė sėdėjo kaip sėdėjusi savo fotelyje. Galva buvo sunki. Paveikslas „Katės akis“, kabojęs sienoje, buvo pakrypęs. – Kas čia dabar? Pasivaideno? Daugiau naktimis negersiu. Butė atsikėlė, sutvarkė paveikslą. Apsivilko naktinius marškinius. Pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje ir – nustebo: kaktoje ryškiai švietė randas!...
Žiemgalos Bitė
2020 birželis
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2020-06-06 21:53
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-17 22:32
Na, Mutsytė, ziūriu tai ir dėjutsi...taip takant nepagailėjutsi, taip, kad net tsutsimaitsai tarp įterpinių ir pažyminių, hi, hi, hi...a...pet ne apie tai aitsku, pet apie kūrinį, o kūrinyts vitsai nieko, ir aitsku pantatstika...kazkiek, pet...gal tik nuo putsėts, o ta antra putsė kaip ir neprivytstyta kiek reikia arpa reikia dar tęstinio, arpa...arpa arpa ats nezinau dar kats arpa, pet tada, turbūt tsu galbūt reikėtų arpa tą antrą putsę vytstyti arpa... nuo antrots putsėts nepradėti pantatstikots, pet tetsti toliau kaip vititkai prozą ir tada tats tsvietsots tspindulyts, tsakytsim, turėtų pūti vititkai kats kita ir... o gal pavyzdžiui galima pūtų tada tsugalvoti, kad kazkats tai tietsiog its kito namo, kazkokts tai jaunuolits pandė patsikalpėti taip tsu ta Pite ar kaip ji ten, ir tada toliau tsau vytstyti tą vitsą jų istoriją, na, jei taip lapai nori, galima ir tsu kažkiek pantatstikots elementaits, nets tats įvaziavimats į koridorių ir po to tokia ta papaigytė, kažkaip netikrovitska truputciuką ir utsipaigia taip pat...kazkaip vitkats tskupota ir netikrovitska vitskats, o pantatstikoje, peje, irgi turi veikti tikrovitskumo paktoriuts, taip, o tia – tsatst į koridorių, tsatst atgal...hm.
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-26 11:56
Tikiuosi, kad nesupyksite. Tiesiog kadangi neviską žinau, o noriu pasimokyti, be to, mano kūrinių niekas nuodugniai netaiso, neredaguoja, tai turiu klausimų (gal kas atsakys):
1. Ar šioje sakinio dalyje „<...> o parašytą – pataiso į – Birutė.“ tikslinga dėti antrą brūkšnį? 2. „Butė nuoširdžiai „serga“ anomaliais reiškiniais, tiki vaiduoklių egzistavimu, paraleliniu pasauliu, kelionėmis laiku.“ neturėtų būti „Butė nuoširdžiai „serga“ anomaliais reiškiniais: tiki vaiduoklių egzistavimu, paraleliniu pasauliu, kelionėmis laiku.“? Ar tas tikėjimas vaiduokliais, paraleliniu pasauliu nėra anomalūs reiškiniai, kurie čia tiesiog sukonkretinti? 3. „Nors jau saulelė ritosi pakalnėn – visi draugai buvo tik bendradarbiai.“ Šiame kūrinyje galima teigti, kad pagrindinio sakinio vaidmenį atlieka ėjęs prieš tai, bet ar galima vartoti tik šalutinį sakinį? Gramatiškai tai neteisinga. O kaip su kūryba? Priklauso nuo autoriaus? 4. „<...> pradedant viryklės įjungimu-išjungimu, išmaniuoju užuolaidų užtraukimu, baigiant automatiniu šilumos ir apšvietimo reguliavimu.“ Ar nebūtų gražiau jei suvienodėtų: su „pradedant“ paminima viena ypatybė užuot dvi, arba po „baigiant“ sukuriama dar viena funkcija? 5. „Atsisveikino jie triukšmingai, kaip visada, vieni kitiems linkėdami sėkmės.“ Ar teisinga taip išskirti „kaip visada“? Juk tai ne įterpinys. Vieną kablelį galiu suprasti, bet kam antras? 6. „<...> pernai gegužės 7 bendradarbių dovanotas vardadienio proga<...>“ Kaip teisinga būtų vartoti dieną atitinkantį skaitvardį: skaičiumi,žodžiu ar pridėjus „diena“? 7. „Butė paspaudė pultelį, gulėjusi [-> gulėjusį] ant prie fotelio esančios mažos antikvarinės spintelės – sunkios tamsžalės užuolaidos šnarėdamos užsitraukė.“ Kaip reikėtų skirti, kai tarp pagrindinio ir šalutinio sakinio įsiterpia išplėstinis pažyminys? Jei sakinius skirčiau kableliu, tai viskas būtų aišku. bet kai nori pabrėžti ir skiri brūkšniu? Ar užtenka tik brūkšnio, nereikia kablelio? Šiuo atveju aš laukiau spintelės apibūdinimo, o gavau veiksmą. 8. „Ji nemėgo stiprių gėrimų, nepaisant to, bare visada buvo kuo pavaišinti draugus.“ O po „nepaisant to“ nereikėjo nutrinti kablelio? 9. „Jis pulsavo: Trys trumpi, trys ilgi, trys trumpi SOS.“ neturėtų būti „Jis pulsavo: trys trumpi, trys ilgi, trys trumpi - SOS.“ 10. Kai veikėjo minčių yra nedaug, ar nebūtų teisingiau jas išskirti kabutėmis („Kas čia dabar? Man jau vaidenasi? Padauginau?“ ir „Kas čia dabar? Pasivaideno? Daugiau naktimis negersiu.“?) O kai jų daug? Kaip tada? 11. Sidabro spalva nėra tas pats kaip sidabrinis? 12. „<...> akys, kaip chameleono be blakstienų žvelgė į Butę šiltai <...>“ Tai kokia čia skyryba? Ar tiktų „<...> akys kaip chameleono - be blakstienų žvelgė į Butę šiltai <...>“ 13. „Iš aukštai pamažu Butei ant gavos [-> galvos] nusileido šalmas.“. Man nepatinka žodžių tvarka, bet ši greičiausiai priklauso nuo autoriaus. 14. „<...> iškvies į čia žmogų <...>“ Ar nereikėtų išmesti prielinksnio „į“? 15. „Pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje ir – nustebo: kaktoje ryškiai švietė randas!...“ Tikrai nežinau, kaip turėtų būti skiriama, bet ar ne geriau: „Pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje ir... [arba visai jokio ženklo] nustebo - kaktoje ryškiai švietė randas!...“ Ir šiaip pastabėlės: 1. „Jis žinojo komandas: „apsisuk“, „sustok“, „atvažiuok čia“, Mokėjo atsakyti: „Okej“.“ - arba taškas prieš „mokėjo“, arba mažoji. 2. „Svečiuose buvo laiminga drauge su šeimininkais.“ - nelabai suprantu sakinio. Ar ji vaidino laimingą, ar šeimininkai laikė ją laiminga ar kaip? 3. „Žiūrint iš šalies, viskas puiku: geras darbas, geras uždarbis, puikus butas, pati gražiai atrodanti.“ Bent pagal mane reiktų vengti pasikartojimų. Geras, puikus turi ir daugiau sinonimų, pvz., padorus, šaunus, vykęs, žmoniškas, neblogas, nepriekaištingas. Dar pasikartojimas „Tik viename lange liko mėlyna šviesa.“. prieš tai sakinys irgi baigėsi žodžiu „šviesa“. Tai gal čia žiburėlis? Arba visai be daiktavardžio. Ar ką kitą galima sugalvoti. 4. „─ Apsisuk – davė komandą Butė. – Okei – metaliniu balsu atsakė Robis.“ Skyryba tai tikrai ne ta. Arba iš naujos eilutės ir rašyti dialogą, arba „ „Apsisuk,“ – davė komandą Butė. „Okei,“ – metaliniu balsu atsakė Robis.“ 5. Kodėl vienur Okej, o kitur Okei? 6. „Kai pasitraukė iš kabinos, – vanduo automatiškai išsijungė.“ Reikalingas tik vienas skyrybos ženklas. Ir visai nesvarbu kuris. 7. „Tada įsispyrė į gauruotas šlepetes, pernai gegužės 7 bendradarbių dovanotas vardadienio proga ir neskubėdama fenu išsidžiovino plaukus.“ -> „Tada įsispyrė į gauruotas šlepetes, pernai gegužės 7 bendradarbių dovanotas vardadienio proga, ir neskubėdama fenu išsidžiovino plaukus.“ 8. „ Netikėtai, ant sienos, kur <...>“ pirmo kablelio nereikia. Juk ne visi žodžiai, kuriuos išmetus iš sakinio, sakinys gražiai tebeskamba, yra įterpiniai. 9. „Jo šonuose buvo daug durų – viena prie kitos, beveik be jokio tarpelio.“ Kai durys yra daugiskaitinis daiktavardis, manau reikia rašyti „vienos prie kitų“. Be to, ar „jo šonuose“, ar „šonuose“, ar „iš šonų“? 10. „Krėslas Butę įvežė į didelę, ovalią galima sakyti, tuščia patalpą.“ Šiuo atveju „galima sakyti“ turėjo būti išskirtas kableliais. 11. „<...> nuo nedidelės taip pat smailos nosies <...>“ -> „<...> nuo nedidelės, taip pat smailos nosies <...>“. 12. „Jis prakalbo gražia lietuviška kalba. – Sveika atvykusi į 5005 metų gegužės 5 dieną! Aš bibliotekininkas WXZ-170975-toks mano vardas.“ -> „Jis prakalbo [prabilo] gražia lietuviška kalba: „Sveika atvykusi į 5005 metų gegužės 5 dieną! Aš bibliotekininkas WXZ-170975 - toks mano vardas. <...>“ arba „<...> WXZ-170975. Toks mano vardas.“ Ir kabutės užsidarytų po „kalbėjimą“. 13. „Nėra, nei vyro, nei moters.“ -> „Nėra nei vyro, nei moters.“ 14. „Nežinau kaip man pavyko išvengti visiško smegenų išplovimo.“ -> „Nežinau, kaip man pavyko išvengti visiško smegenų išplovimo.“ 15. „Kas JIS, – aš nežinau“ Tik vienas skyrybos ženklas. Tai tiek. Tikiuosi nepakartojau to, ką paminėjo Tiffany neskaitant šuns. Aš nepritarčiau, kad autoriaus pasirinkimas - skirstyti tekstą į pastraipas ar ne. Juk šiokia tokia teksto struktūra turėtų būti. Ypač kai jis yra užbaigtas: yra įžanga, dėstymas ir pabaiga. Juk kūrinys - ne žodžių rinkinys. O tekstas, parašytas ilgais ištisiniais (beje, ką reiškia šis žodis?) sakiniais, - ne tas pats kaip kūrinys be pastraipų. Taigi, palaikau ankstesnius komentatorius. Pritariu Erlai, kad butas - ne toks jau išmanus. Nežinau, ar Butė mūsų amžininkė, ar gyvena ateityje, bet pagal užuominas apie butą atrodo, kad yra iš XXI a.. Jei iš ateities, tai daug kas turėjo pasikeisti, nes technologijos sparčiai vystosi. O štai ateities pasaulis greitai adaptavosi - XXII a. iškirto medžius (tikriausiai pradžioje), šeimininkavo žmonės, o netrukus juos išstūmė (sunaikino) kažkokie padarai (Kas jie? Tai gyvybės forma? Robotai? Kokį vaidmenį jie turėjo žmonių amžiuje?), kuriems taip pat buvo būdingi jausmai. O ir šis bibliotekininkas spėjo pakankamai paaugti, kad galėtų skaityti (apie meilę juk ne pradinukai skaito. Nors kas ten žino). Tikiuosi, kad nesupyksite. Tiesiog kadangi neviską žinau, o noriu pasimokyti, be to, mano kūrinių niekas nuodugniai netaiso, neredaguoja, tai turiu klausimų (gal kas atsakys): 1. Ar šioje sakinio dalyje „<...> o parašytą – pataiso į – Birutė.“ tikslinga dėti antrą brūkšnį? 2. „Butė nuoširdžiai „serga“ anomaliais reiškiniais, tiki vaiduoklių egzistavimu, paraleliniu pasauliu, kelionėmis laiku.“ neturėtų būti „Butė nuoširdžiai „serga“ anomaliais reiškiniais: tiki vaiduoklių egzistavimu, paraleliniu pasauliu, kelionėmis laiku.“? Ar tas tikėjimas vaiduokliais, paraleliniu pasauliu nėra anomalūs reiškiniai, kurie čia tiesiog sukonkretinti? 3. „Nors jau saulelė ritosi pakalnėn – visi draugai buvo tik bendradarbiai.“ Šiame kūrinyje galima teigti, kad pagrindinio sakinio vaidmenį atlieka ėjęs prieš tai, bet ar galima vartoti tik šalutinį sakinį? Gramatiškai tai neteisinga. O kaip su kūryba? Priklauso nuo autoriaus? 4. „<...> pradedant viryklės įjungimu-išjungimu, išmaniuoju užuolaidų užtraukimu, baigiant automatiniu šilumos ir apšvietimo reguliavimu.“ Ar nebūtų gražiau jei suvienodėtų: su „pradedant“ paminima viena ypatybė užuot dvi, arba po „baigiant“ sukuriama dar viena funkcija? 5. „Atsisveikino jie triukšmingai, kaip visada, vieni kitiems linkėdami sėkmės.“ Ar teisinga taip išskirti „kaip visada“? Juk tai ne įterpinys. Vieną kablelį galiu suprasti, bet kam antras? 6. „<...> pernai gegužės 7 bendradarbių dovanotas vardadienio proga<...>“ Kaip teisinga būtų vartoti dieną atitinkantį skaitvardį: skaičiumi,žodžiu ar pridėjus „diena“? 7. „Butė paspaudė pultelį, gulėjusi [-> gulėjusį] ant prie fotelio esančios mažos antikvarinės spintelės – sunkios tamsžalės užuolaidos šnarėdamos užsitraukė.“ Kaip reikėtų skirti, kai tarp pagrindinio ir šalutinio sakinio įsiterpia išplėstinis pažyminys? Jei sakinius skirčiau kableliu, tai viskas būtų aišku. bet kai nori pabrėžti ir skiri brūkšniu? Ar užtenka tik brūkšnio, nereikia kablelio? Šiuo atveju aš vis laukiau spintelės apibūdinimo, o gavau veiksmą. 8. „Ji nemėgo stiprių gėrimų, nepaisant to, bare visada buvo kuo pavaišinti draugus.“ O po „nepaisant to“ nereikėjo nutrinti kablelio? 9. „Jis pulsavo: Trys trumpi, trys ilgi, trys trumpi SOS.“ neturėtų būti „Jis pulsavo: trys trumpi, trys ilgi, trys trumpi - SOS.“ 10. Kai veikėjo minčių yra nedaug, ar nebūtų teisingiau jas įterpti į kabutes („Kas čia dabar? Man jau vaidenasi? Padauginau?“ ir „Kas čia dabar? Pasivaideno? Daugiau naktimis negersiu.“?) O kai jų daug? Kaip tada? 11. Sidabro spalvos nėra tas pats kaip sidabrinis? Juk sidabrinė grandinėlė nėra visiškai iš sidabro. Tik padengta sidabru. 12. „<...> akys, kaip chameleono be blakstienų žvelgė į Butę šiltai <...>“ Tai kokia čia skyryba? Ar tiktų „<...> akys kaip chameleono - be blakstienų žvelgė į Butę šiltai <...>“ 13. „Iš aukštai pamažu Butei ant gavos [-> galvos] nusileido šalmas.“. Man nepatinka žodžių tvarka, bet ši greičiausiai priklauso nuo autoriaus. 14. „<...> iškvies į čia žmogų <...>“ Ar nereikėtų išmesti prielinksnio „į“? 15. „Pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje ir – nustebo: kaktoje ryškiai švietė randas!...“ Tikrai nežinau, kaip turėtų būti skiriama, bet ar ne geriau: „Pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje ir... [arba visai jokio ženklo] nustebo - kaktoje ryškiai švietė randas!...“ Ir šiaip pastabėlės: 1. „Jis žinojo komandas: „apsisuk“, „sustok“, „atvažiuok čia“, Mokėjo atsakyti: „Okej“.“ - arba taškas prieš „mokėjo“, arba mažoji. 2. „Svečiuose buvo laiminga drauge su šeimininkais.“ - nelabai suprantu sakinio. Ar ji vaidino laimingą, ar šeimininkai laikė ją laiminga ar kaip? 3. „Žiūrint iš šalies, viskas puiku: geras darbas, geras uždarbis, puikus butas, pati gražiai atrodanti.“ Bent pagal mane reiktų vengti pasikartojimų. Geras, puikus turi ir daugiau sinonimų, pvz., padorus, šaunus, vykęs, žmoniškas, neblogas, nepriekaištingas. Dar pasikartojimas „Tik viename lange liko mėlyna šviesa.“. prieš tai sakinys irgi baigėsi žodžiu „šviesa“. Tai gal čia žiburėlis? Arba visai be daiktavardžio. Ar ką kitą galima sugalvoti. 4. „─ Apsisuk – davė komandą Butė. – Okei – metaliniu balsu atsakė Robis.“ Skyryba tai tikrai ne ta. Arba iš naujos eilutės ir rašyti dialogą, arba „ „Apsisuk,“ – davė komandą Butė. „Okei,“ – metaliniu balsu atsakė Robis.“ 5. Kodėl vienur Okej, o kitur Okei? 6. „Kai pasitraukė iš kabinos, – vanduo automatiškai išsijungė.“ Reikalingas tik vienas skyrybos ženklas. Ir visai nesvarbu kuris. 7. „Tada įsispyrė į gauruotas šlepetes, pernai gegužės 7 bendradarbių dovanotas vardadienio proga ir neskubėdama fenu išsidžiovino plaukus.“ -> „Tada įsispyrė į gauruotas šlepetes, pernai gegužės 7 bendradarbių dovanotas vardadienio proga, ir neskubėdama fenu išsidžiovino plaukus.“ 8. „ Netikėtai, ant sienos, kur <...>“ pirmo kablelio nereikia. Juk ne visi žodžiai, kuriuos išmetus iš sakinio, sakinys gražiai skamba, yra įterpiniai. 9. „Jo šonuose buvo daug durų – viena prie kitos, beveik be jokio tarpelio.“ Kai durys yra daugiskaitinis daiktavardis, manau reikia rašyti „vienos prie kitų“. Be to, ar „jo šonuose“, ar „šonuose“, ar „iš šonų“? 10. „Krėslas Butę įvežė į didelę, ovalią galima sakyti, tuščia patalpą.“ Šiuo atveju „galima sakyti“ turėjo būti išskirtas kableliais. 11. „<...> nuo nedidelės taip pat smailos nosies <...>“ -> „<...> nuo nedidelės, taip pat smailos nosies <...>“. 12. „Jis prakalbo gražia lietuviška kalba. – Sveika atvykusi į 5005 metų gegužės 5 dieną! Aš bibliotekininkas WXZ-170975-toks mano vardas.“ -> „Jis prakalbo [prabilo] gražia lietuviška kalba: „Sveika atvykusi į 5005 metų gegužės 5 dieną! Aš bibliotekininkas WXZ-170975 - toks mano vardas. <...>“ arba „<...> WXZ-170975. Toks mano vardas.“ Ir kabutės užsidarytų po „kalbėjimą“. 13. „Nėra, nei vyro, nei moters.“ -> „Nėra nei vyro, nei moters.“ 14. „Nežinau kaip man pavyko išvengti visiško smegenų išplovimo.“ -> „Nežinau, kaip man pavyko išvengti visiško smegenų išplovimo.“ 15. „Kas JIS, – aš nežinau“ Tik vienas skyrybos ženklas. Tai tiek. Tikiuosi nepakartojau to, ką paminėjo Tiffany neskaitant šuns. Aš nepritarčiau, kad autoriaus pasirinkimas - skirstyti tekstą į pastraipas ar ne. Juk šiokia tokia teksto struktūra turėtų būti. Ypač kai jis yra užbaigtas: yra įžanga, dėstymas, kulminacija ir pabaiga. Juk kūrinys - ne žodžių rinkinys. O tekstas, parašytas ilgais ištisiniais (beje, ką reiškia šis žodis?) sakiniais, - ne tas pats kaip kūrinys be pastraipų. Taigi, palaikau ankstesnius komentatorius. Pritariu Erlai, kad butas - ne toks jau išmanus. Nežinau, ar Butė mūsų amžininkė, ar gyvena ateityje, bet pagal buto aprašymą atrodo, kad yra iš XXI a.. Jei iš ateities, tai daug kas turėjo pasikeisti, nes technologijos sparčiai vystosi. O štai ateities pasaulis greitai adaptavosi - XXII a. iškirto medžius (tikriausiai pradžioje), šeimininkavo žmonės, o netrukus juos išstūmė (sunaikino) kažkokie padarai (Kas jie? Tai gyvybės forma? Robotai? Kokį vaidmenį jie turėjo žmonių amžiuje?), kuriems taip pat buvo būdingi jausmai. O ir šis bibliotekininkas spėjo pakankamai paaugti, kad galėtų skaityti (apie meilę juk ne pradinukai skaito. Nors kas ten žino). Bendras tekstas gan įdomus, įtraukiantis. Man tik sunku suprasti, kad LI a. nėra mirties. Ar alchemikai išrado nemirtingumo eliksyrą, ar šios būtybės yra negendantys technologijų kūriniai? Beje, ar mirtis ir sunaikinimas nėra tas pats? Gaila, kad jam taip ir neteko išgirsti žmogaus balso. Ačiū už kantrybę. Bendras tekstas gan įdomus, įtraukiantis. Man tik sunku suprasti, kad LI a. nėra mirties. Ar alchemikai išrado nemirtingumo eliksyrą, ar šios būtybės yra negendantys technologijų kūriniai? Beje, ar mirtis ir sunaikinimas nėra tas pats? Gaila, kad jam taip ir neteko išgirsti žmogaus balso. Ačiū už kantrybę. Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-09 12:49
Nedėčiau kablelio prieš paskutinį žodį šiame sakinyje: "Šiandien jai ypatingai sėkminga diena – jos projektas gamtosaugos tema, patvirtintas." -> "Šiandien jai ypatingai sėkminga diena – jos projektas gamtosaugos tema patvirtintas." arba "Šiandien jai ypatingai sėkminga diena – patvirtintas jos projektas gamtosaugos tema."
Sakinyje kitaip dėčiau kabutes, nes akies rainelė tikra, o durų "atrakinimas" vyksta ne raktu: "Butė "akies rainele" atrakino duris." -> "Butė akies rainele "atrakino" duris." Nors, tiesą sakant, dar reikėtų pagalvoti, kaip teisingiau. Po "kaip" nereikia kablelio: "Iš mūsų smegenų išvalė tokius jausmus kaip, gailestis, prisirišimas, meilė." -> "Iš mūsų smegenų išvalė tokius jausmus kaip gailestis, prisirišimas, meilė." arba "Iš mūsų smegenų išvalė tokius jausmus, kaip gailestis, prisirišimas, meilė." Absoliutas, o ne apsoliutas. Surašiau šias pastabas, kad atkreiptumėt dėmesį. ;) Istorija man patiko. Tekstas sudėliotas gerai. Aišku, nepakenktų rašymas iš naujo eilutės, tačiau juk žmonės rašo įvairiai. (Pvz. K.Sabaliauskaitė savo "Silva Rerum" rašė ištisiniais ilgais sakiniais, ir nieko, žmonės skaitė ir gyrė.) Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-22 10:40
Sunku buvo skaityti, labai sugrūsta. Tai kas su Bute buvo negerai, kad ji pavydėjo draugėms?
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-21 19:47
Pasirinkus standartinę temą ir standartinius vaizdinius, tiesiog yra būtina ką nors originalaus parašyti nuo savęs. Kažką didelio ar mažo, bet savito. Šis kūrinys pasižymi darniu rašymu ir logine minčių tąsa, tačiau nėra originalus.
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-08 08:28
Yra toks mygtukas klaviatūroje, "enter" vadinasi. Perkelia tekstą į kitą eilutę. Galėtumei dažniau naudoti, nes skaityti tokius teksto monolitus - varginantis darbas. Žmonės dažniausiai skaito tam, kad atsipalaiduotų.
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-07 14:35
Daug aprašinėjimų. Paskęsta idėja. Išmanusis butas be fantazijos. 3
|
  |
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |