fatališka kasdienybės burka / neišlestas sunkumas

neišlaikau per  sunki nežinomybė
neperprasta tu
ir nebepakeliu išmetu bėgu
į kuprinę susimetęs savo iliuzinius vaizdinius
apie tave

mano tuščiuose širdies lizduose tu užpūtei viską
kas šildo ir vardas tavo
vis labiau užmirštu bet jis
nebuvo Geralda

tu išblyškai po kasdienybės burka
nebeįžiebei manojo fenikso ir nebeliko
kito išėjimo
iš šito mūsų išdegusio miesto

mano pabėgimai kaip ydingas ratas
ir šitoks nykus mūsų meilės peizažas
mums neįtinka ir susitinkam kaskart tarsi įžengę į ringą
nebegelbsti klampus nebe toks ir skaistus tavo lūpų
akių nežemiškai ryškus ir karingas makiažas

žinau po to vėl sukišiu nagus kur nereikia
bet bandyti gal verta ir sakysiu tu mano
rozetė aš apčiuopsiu tavo srovę
jei trumpas bus sujungimas ir krisim
abu pasliki nutrenkti
jau išmuštais jausmų saugikliais
be kvapo vis vien dar vapėsiu
stand up for the champions
ir galbūt atsitokėsiu ir atsitiesiu

aš pasikinkęs vėją dar pralėksiu mustangu
tarsi paskutiniuoju tango adios pamojuosiu
ir atsisuksiu paskutinį kartą pasižiūrėt išsišiepęs
it čeršyriškas katinas dalimis išsidangindamas
iš tavo vaizdinių pasaulio mėnuliu kaip trintuku
paimsiu ir ištrinsiu naktis ten kur buvome mes
ten kur liksim po vieną

gal ir nesiseka vienam man gyventi
pilnom saujom gilzių iš jausmu panteono
tuščiai bandai prausti sau veidą šešėliai
it kulkos ateities praeitis nepalieka
ir kaip pragaištis tarsi nušauna
serijomis automato
protarpiais sutarška vėjo
užkliudomas medinis langas
į vienumą tylią save palieku kai
pravertą

o kartais užsimiršimo tabletės
ant grindų garsiai pažyra
................................................
ir susirenku jas
dienom išbarstytom
užsigeriu tuštuma iš geros kloties taurės
sklidinai kai nieko nėra kas uždegtų

nėra kas atskristų
iš krūtinės išlesti vienatvės
apsunkusio švino į dangų pakelti
it kregždžių sunešto lizdo
ir palikto ir nebeliečiamo tartum
būtų ne mano
bet vis vien kažkodėl tarsi jis
tarsi švino sunkumas
dar vis nepaliktų ir gniaužtų

drungna kasdienybės ranka vis paliečia
tarsi iš miego kas rytą pakeltų
ir pastatytų prie sienos ir savo pilkuma
tarsi švinu
mane vis nušautų