Susitikai jį traukinių stoty,
Jis buvo vienišas ir mielas.
(Tik bėgant metams, rodos, supranti –
Kažkas juk suvedė šias sielas.)
Netrumpalaikė buvo pažintis,
Ilgai laiškai tarp jūsų skraidė.
Žydroji paukštė – laimė taip arti
Vis sklandė po jausmų giraitę.
Bet slankiojo pikta lemtis greta –
Kelionė į Anapus šalį.
Negailestingo nuosprendžio dėka
Tau galvą apgaubė vualis.