Ateities perspektyva

Dar palyginus neseniai kartą parašiau istorinį romaną. Kadangi rašytojas buvau pradedantis, o ir dabar kol kas nespėjau pagarsėti, tai nuvežiau aš tą savo kūrinį  į vietinio laikraščio redakciją.
Romanas prasidėjo šitaip: “Nenoriai brėško niūrus pavasario rytas, dangaus pakraštyje kaupėsi sunkūs švininiai debesys. Karaliaučiaus pilies kieme pasigirdo ginklų žvangėjimas, girdomų arklių žvengimas. Į ordino didžiojo maršalo Frydricho Valenrodo miegamąjį įėjo jauna vienuolė  sesuo Celija.
–    Jūsų šviesybė, jums midaus  ar “Jakobs “kavos  paduoti? – kukliai pasiteiravo patarnautoja.
–    Ne, – atsakė maršalas ir čiupo ją į glėbį‘.
–  Bet mes juk vienuoliai, – nedrąsiai gynėsi Celija.
–  Todėl ir nuodėmes iškart vienas kitam atleisime, paskui aš jas dar nuplausiu nekrikštytų pagonių krauju, – apimtas aistros, kuri ji pažadino geriau negu “Jakobs” kava, kuždėjo virpančiai gražuolei senas šelmis.
–    Stop! – pasakė redaktorius. – Viskas gerai  –istorinė asmenybė kūrinyje yra. Apmulkintos ir išnaudojamos liaudies atstovė vienuolė Celija yra. O kur darbo klasė? Neškis savo rašinį namo ir dar padirbėk. Ir, prašau, venk ten visokių erotinių scenų ir visokių nešvankių aplinkybių. Čiupo, matai, maršalas ją į glėbį. Mūsų laikraštį juk ir nepilnamečiai skaito. Ką pagalvos jaunos mokinės? Gal jos dar nežino, kokius organus vyrai turi? O tu joms, matai, “čiupo jis ją į glėbį”. Ir iš kur tu čia tą “Jakobs “ kavą ištraukei? Į mūsų bufetą jos dar neatvežė, kitaip aš būčiau gavęs indelį. Jaunas dar esi, žalias – eik ir toliau rašyk.
Ką darysi? Einu, rašau, ir vėl atnešu redaktoriui. Tas skaito…
“Nenoriai brėško… Priegliaus krantinėje išmetė inkarą “Hanzos” laivas. Uosto krovikai vikriai krovė maišus su pipirais ir kitas kolonijines prekes. Uosto krovikas  Jakobas skėlė antausį jaunam prūsų kilmės krovikui Sembui.
–    Tu ne mūsų uosto krovikų profsąjungos narys. Ko čia  smaukaisi mūsų teritorijoje?
Kilo muštynės.
          “Kad tik tie krovikai nesuplėšytų mano maišų  su pipirais, visus savo pinigus investavau į šį biznį, – nerimavo maršalas Frydrichas Valenrodas, stebėdamas uostą pro siaurą langą.  Reikės uždraust  tas jų profsąjungas”
Tuo metu  į miegamąjį  jau nepasibeldusi įėjo jaunutė vienuolė Celija.
– Jums midaus, jūsų šviesybe, – kavos pasiūlyti dar negaliu, dar neiškrovė laivo.
–    Kokios kavos, iš kur tu jos tikros gausi, juk Kolumbas dar Amerikos neatrado. O mūsų amžinatilsį magistro surogatinio gilių birzgalo aš gerti nenoriu. Geriau eik čia, pas mane, mieloji… Gerai, kad dar aptarnaujantis personalas neįkūrė savo profsąjungos, – suniurnėjo panosėje senas karys.
Stop! – pasakė redaktorius. – Sakai, kavos jie ten dar neiškrovė. O aš gavau vieną indelį. Matai neužmiršo manęs sekretorius. Tik kažkodėl ne “Jakobs”, bet tirpi, braziliška. Supranti, tavo kūrinyje nėra ateities perspektyvos. Eik, eik, rašyk toliau.
Man kas, einu, rašau, vėl atnešu. Redaktorius skaito…
“Nenoriai brėško… Krovikas Sembas nusišluostė kraujuotą nosį ir nuskriaustu balsu paklausė profsąjungos boso Jakobo:
–  Tai gal priimsite mane į tą profsąjungą? Koks įstojimo mokestis?
Šiandien į Hanso smuklę atvežė geriausio “Švyturio” alaus iš Memelio, – pralinksmėjo senas uosto vilkas. – Perki visiems po bokalą ir tvarkoje,  vaikinai.
– Vyrai velniop tuos pipirus, einame geriau išgersime. Rytoj juos iškrausime.
–  Vėl tie krovikai streikuoja, – niršo maršalas, – palaukit, balandėliai, paimsiu aš jus į apmokymus! Pamarširuosite jus man, visos profsąjungos jums išlakstys.
Vieni rūpesčiai. Čia dar tas jaunas magistras Ulrichas fon Jungingenas, garbės ištroškęs išsišokėlis, lietuvius erzina… Reikia ruoštis į Žalgirio mūšį… Čia dar tą Celija nėščia… Oi jaučiu aplamdys mums šonus... ”
–  Gerai sumanei, – pritarė redaktorius beskaitydamas, – dabar jau leidžiama šiek tiek parašyti nacionaline tematika. Na, dirbk, dirbk, jaunuoli. Kai prisirašysi iki Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos, tada atnešk paskaitysime. Gal ir išeis iš tavęs rašytojas. Gal ir “Jakobs” kava aš tada tave pavaišinsiu, o gal ir “Pliskos” į ją įpilsiu, jeigu aišku mums jos išskirs. Eik, dirbk, tik kai rašysi apie Žalgirio mūšį, neužmiršk paminėti svaraus socialdemokratų, o vėliau bolševikų indėlio triuškinant vokiškuosius agresorius.