Mano vyšnia

Pražysk po mano langu, pavasariu
Ir nuklok mano vyšnią purpuriniais žiedais,
Jog atsikėlęs ankstų rytą, mėnuliui tylant
Renesanse paskęsčiau antai.

Nei mano tušti žodžiai,
Nei pavasario lietus
Neprikels tavęs iš šito miego,
Neatbudins tavęs ir tu tai žinai.

Ar galiu aš tyliai verkti?
Kai jie pjauna tavo laibą kotą,
Rauna iš po žemės įsisenėjusias šaknis
Ir deda grindinį dulkėtą, kurį vadinam pamatais.

Atleisk.
Atleisk.
Ar gali atleisti?
Dar paklausiu pusę karto
Ar ištikrųjų taip blogai?
Gal nieko čia netrūksta
Gal tikrai čia nieko netrūksta.