Kompiliacijų momentai / siurrealistinių vaizdinių dumble

[ūkanos]

mano žemės palydovai ieško moters kuri skleistų šviesą
kai praeitis kaip pasaka kurią sau sekame ir apmaudu
kai ji virsta mūsų stebuklinių pasakų košmaru juodvarniais
kranksinčiais tada vėl bandau vis iš naujo vis bandom sekti
sau kitą tikrovę

prisišvartuoju nuotolinio valdymo dronu prie tavo lūpų
atsargiai iš lėto it ant gėlės žiedo leidžiuos ir tyrinėju įlinkius jų
įsirašau į trumpalaikės atminties kapsules pradžiai
dar paimu mėginį kastuvėliu ir atspausdinu dėl visa ko 3D spausdintuvu
turėsiu atsiminimui
kai naktis bus klampi kai tamsumom imsiu vaikščiot
po ją it per darganą be ateities skėčio nesufokusuotų minčių ūkuose
skafandrą apsigaubęs juodu iki pat akių gobtuvu tave prisiminsiu
savo kosmose medžiosiu kitokią negu esi

raudoni daugiabučių balkonai it lekuojantys liežuviai iškišti
iš pastatų iš gyvenimo maratonų iš buitimi tvinksinčių kambarių
išeiti tarsi į būtį pastovėti tarp mažai naudojamų daiktų į lauką sulyti
nuo šuorų lietaus
liūdesiu permirkti nepakeliamos tuštumos kambariuose šiek tiek atsikvėpti
ir parūkyti

stovime jau dviese regiu
kaip tuščios talpos lietui
tuščios talpos vilčių širdyse
tik kai dviese gali dar ištverti
ir užsipildyt vienas kitu
pasiremti į turėklus balkono
ir vienas į kitą galvomis susiglausti
pečiais

mūsų balkonas iš netikėtų savęs per kita jungčių ir atradimo
džiaugsmas
ir šypsenų peleninės jau pilnos
pelenais nukratytos
su prierašu čia būta džiaugsmo ir ugningų vilčių
ir kitaip pasakyti nebeišeina kai tiek rudenio lapų trūnija
man už skvernų kai tavęs neturiu
ir nebeaišku visai apskritai ar tu tokia dar esi
gal tiesiog tu kur nors bet pražuvus
gal tu per maža ir didelio
drumzlino miesto lietaus nuskandinta



[ nardymai dumble vaizdinių ]

susitiksim ir rūkysim balkone prigrūstame nereikalingų daiktų
neišmestų praeičių kad vos vos įsiteksim į ateitį ten
galbūt nebe mūsų po vienos nakties nuotykių gal
įsispraudę tarp jų krūvose tuščiose erčiose
kur gaivus vanduo ir tu atsisveikini su savo vaikyste
mano glėbyje
o aš su eilėraščiais kupinais tyrumo naivaus

po nakties šėlsmo išliekam dar šviesūs
užsimaukšlinu akvalangą sau ant galvos
ir nardau po tavo sielos gelmes iki dugno
eilėraščio dumble užklimpęs imu tyčia ten skęsti –
negelbėk

ir išmes bangos mūsų vilčių vieną dieną lavoną
rodos lyg išneriu gyvas ir vis tiek kažkas mane smaugia
ir braižo nerimas mintimis kad mes nebeapsi–
šlifuosim po to tik gatves vis po vieną
tai daugiau negu galim pakelti save
vienas kitame
mes neišmatuojami

aštrių kampų praeities tavyje per daug ir nepavykusių kartų
aš stovėsiu šalia nusisukęs per mylias o gal ir toliau 
kol neužkliuvom vienas už kito degančiais rūbais mūsų nakties
ir kol ugnis nepersimetė į kitus kambarius jau nebe mūsų
nusimeskim sukriskim nuogi
išsimaudyti jūroj prarijusioj saulę
jau maniau kad tai tu
bet viskas pražuvom šią naktį tu mano tik taikinys
o aš tavo tik vienas iš target grupės narių apvalus obuolys
susmengu į tave tūkstančiais ir vienos nakties
skraidančiom strėlytėm į petį skiepais
nuo priklausomybių vienas kitam –
persirgsim ir įgausim imunitetą

riedėjo it saulė nuo stalo tuščias butelis ir klausiau savęs
ką aš darau ką aš darau ką mes darom nežinom atleista
o tu nepatikliai žvelgei nuaštrintu žvilgsniu smigai
į mano rusvai žalsvų akių dumblą
atleisk man aš trenkiu plikais krumpliais į sieną tarp mūsų
atleisk ir padarykime tai dar kartą
dar kartą ištverti mūsų kvailystę
tvirtai apsikabinus ir galop pasileidus

aš užkrėstas tu tai aiškiai žinai tavo šypsenom ir žvilgsniais iš padilbų
jau tarsi mankurtas savęs nepažįstantis aklai krentu į pirmą
ir galbūt paskutinį pasitaikiusį glėbį iš savo vienatvės per daug nevilčių
kaip ir į tavo vienatvės apkramtytų delčių šaltį –
sušilti

iš miego pakirtęs į sieną sviedžiu sapno žirkles
ir nukerpu plaukų sruogą suveltai kasdienybei
nešiosiuos ją vizitinių kortelių dėtuvėj
po to po plaukelį įliesiu į bronzinius varpus juos įkelsiu
į  kiekvieną eilėraštį
kad skambėtų



[ neištardomi jausmai tylos įžado gniaužtuose ]

bet po mūsų tiltu tarp dviejų širdžių vėl girdžiu tik-tak tik-tak 
kur neapibrėžtų būsenų partizanai sprogmenis užtaisę
laikrodinėm bombom palikę jau nebėra jokių vilčių – susprogsim
galiu tik suspėti praryti ir išsprogtinti sau vidų
mano vidaus vienai nakčiai tikrai neprireiks
tad kam dar gaišti mums laiką kol atsiskleisim vienas kitam
tik laiko gaišimais būkim šiuolaikiški čia ir dabar

po to gali jau mirti aukštielninkas žiūrėt į dangų vos krustelti ranką
girdėti balsus „tas jau trūkęs“ suprask „trūkusi plionkė“
nors filmo juostelė jau nuraukta gyvybės atrodo ženklais paskutiniais
režisierius dar nebaigė darbo užsižaidęs savo laterna magikom
į akis žibina nukreipęs tarsi per tardymą mano jausmų
dar sugraibau kitoj rankoj išplėštą širdį – rusena
mano ar tavo sunku atpažinti vienodos
tiek pat bučinių prisirijusios tuksi tuk-tuk tuk-tuk
ir nusirita į niežulius praeičių sužvejotus ant kūno
kur sunkiausia pasiekti – nelieskime jų
tegul būna

po to vis prabundu su cigarete tarp pirštų
nespėjau ir vėl prisidegti
draugai sakydavo reikia tave prižiūrėt
o tai kokį kartą sudegsi jei suspėsi prieš lūžtant
ir prisidegsi

po to vėl regiu it sapne tu  alpsi nesumoju kad iš malonumo
klausiu „ar tau viskas gerai“
o tu – „varyk, nesustok“ „padaryk tai grubiai“
prisiprašei automobilių aikštelėj
mūsų langai užrasoja nuo prakaito kūnų
ir niekas nemato
kaip tave nužudau

žudau tave išskrosdamas visas tavo praeitis
su kitais partneriais užsidūlėtas
užsimirštam tam kartui ir su visam tarsi numirę
ir aš krentu be kvapo it mirčiau
bet kitas pasaulis už stiklo mūsų kvėpavimų  užuolaidom užtraukto
už garais apsitraukusio stiklo ant kurio išpaišysim
dvi širdutes
jau šiepiasi nasrais neištrūksim vis vien su visam
tik tam kartui
kol esame čia šiapus vienas prie kito
parkritę į automobilio sėdynes jau be kvapo
iškritę iš atminties žodžių pasažais
suklumpam ant ištemto lyno ir krentam žemyn
tarsi į sapną į minkštą batutą
kai klouną su benzininiu pjūklu sapnuoju
į susikurtą siaubą iš lėto kvėpuojam giliau pasinėrę
mazutas klampus išpiltas šiame vandenyne –
jei nori skaidrumo teks nerti giliau
kol baigsis deguonis