Telpantis delne

Nežinau – žiburys tai buvo ar įraudusios vilko akys 
Gal kareiviškos sagos saujom išbarstytos ir vėl man žiba
Negirdėjau savęs tik aidą – ką buvau vien tik sau prisakęs
Devynių amatų meistrystėj man dešimtas yra kūryba

Paragavęs kantrybės lašo lyg klajoklis ir vėl jo trokštu
Kaip vaikystėj pabudus naktį raudonuoja šermukšnių kekės
Kurios noko gražiai ir žiemą ant aukštų sidabrinių bokštų
Virš kurių suledėjęs traukės ežerėlis dangaus nusekęs

Traukė paukščiai lyg atsilikę paskutiniai pulkai į šiaurę
Paskutiniai žmonių vagonai ištuštėję plombuotom durim
Kada nors tau paseksiu šitai – tik gal aišku ne tokią žiaurią
Šią istorija – ją bent sykį išklausyti kiekvienas turim

Kaip malda nugalėjo šaltį kaip iš duonos juodos rožyną
Lipdė pirštai kiekvieną mažą rutuliuką ant siūlo vėrė
Kaip keliais dar gyvieji grįžo – vienas dievas turbūt težino
Jiems sapnuodavos baltas vilkas bet ugnim jie nubaidė žvėrį

Kaip sugrįžo atgal į trobą kaip atkėlė duris į klėtį
Kaip plieninis kauptukas rankoj ruošė dirvą augino sodą
Šimtą kartų nekęst išmokus – atsileido širdis mylėti
Pilnatis kaip stiklinė pieno jiems praskiesdavo naktį juodą

Taip suleido šaknis į žemę sulapojo gyvybės lapais
Taip žmogus tarsi Dievo medis iš po sniego žiedais pražydo
Ir dabar šitaip žiedus krauja kad net švyti ir ten anapus
Kur tik vėjai langinėn beldžia ir nedrįsta užeit į vidų

Nežinau – žiburys tai buvo ar įraudusios vilko akys 
Lyg vaikystėj nubudęs naktį priėjau dar artyn prie lango
Tiek atradęs gyvybės gyslų tiek kelių amžinų netekęs
Ten kur protėviai tykiai vaikšto ir sapnuos dar mane aplanko

Kaip suvokti sunku jų kelią kaip suvokti beprasmę kančią
Debesis mano kūną slegia kaip švininė sunki paklodė
Iš mažyčių taurelių blakės vyno-kraujo stebuklą švenčia
Ir pasaulis į kumštį telpa nors toks didis anksčiau atrodė