Pergalėjimas

broliui Laurynui

Ant tavo kapo rankos meta rožę
Kaip paskutinį kozirį širdies 
Ir regis juodas dangtis atsivožia
Ir kapas trečią dieną po mirties

Atrodo tuščias regis nė nebuvo
Nei gedulo nei žvakių tik kančia
Danguj kaip dryžis mėlyno lėktuvo
Vos pasirodė ir išnyko čia

Gal pasiliko tai kas pasilieka
Kažkas tarytum šulinys gilus
Gal po žeme lietus sutikęs slieką
Tarytum draugas vėl prie jo priglus

Ką dar galėčiau pasakyti broli
Kad mūsų lemtys vėliai prasilenks
Nors brisime per kietą žemės molį
Nesvetimą ir mudviejų keliams

Kalne alyvų tavo kūnas vaikšto
Bet niekas atpažint jo negalės
Tik aš sugavęs tavo žvilgsnį baikštų
Lyg žiedlapį nuvytusios gėlės

Ir pats esu kaip žiedlapis nupuolęs
Nors viskas regis buvo taip seniai
Regiu – prie stalo mano miręs brolis
Ramus vėl sėdi tėvo dešinėj

Jau nugalėjęs savo mirtį jauną
Palydimą atodūsiu tyliu
Gyvenimą kaip rupią duoną pjauna
Sidabriškuoju vakaro peiliu

Nors gerklę gniaužia taip ištarti noriu
Šita mirtis skirta tikrai ne tau
Kad prieš tave tarytum prieš altorių
Aš brevijorių vakaro skaitau