Tiesos akimirka

Aš pamiršau kaip kalba žodžiai,
Kaip tyli mintys vidury galvos.
Nebežinau ar ko nors godžiai
Noriu norėti stovint ant kalvos.

Ar akys mato, ar tik žiūri?
Ar girdi ausys, kai garsai toli?
Ar pečiai jaučia oro krūvį,
Kai pastangų gyventi neturi?

Kadaise laidojau, kas buvo
Gyva. Kas mirę, nori būt gyvi.
Juk nemirė nieks, net jei žuvo
Gyvybės upės versmės nešini.

Pavasario kvapai kutena
Uoslę aksomo patalų kerais,
O atmintis tyliai lemena:
Kadaise, neatmenamais laikais...

Tyla perskrodžia žodžių viją -
Atmintyje styro balta strėlė.
Gana gaminti skausmo giją
Nuo ten į čia ir ten. Baloj skylė,

Kurios neliečia lietaus lašas
Ir nepasiekia spindulys šviesos.
Rankoje popierius, guašas -
Išnyranti akimirka tiesos.