18 / Vilniaus košmarai

tau daugiau nei aštuoniolika
ir tau praneša muzikiniai radijo dažniai:
tu jau nori kad tave liestų kiti

o aš kažkodėl prieinu ir saugau tave psichopato
apgirtusiom stovėsenom savo ir vien tik žvilgsniu
tuščiu kaip numestas butelis skersgatvyje
išvaikau jaunimėlį apsinešusį
psichas kažkoks mato
ir aptarinėja kitą pagrobimo planą kaip išvežti tave
į plotą

nebesiartina
aš nepažįstu tavęs bet mačiau
kai buvai dar graži naiviose svajingose iliuzijose mano

dabar vaidinu tavo draugą seną žilstantį
plinkantį ritualais kasdieniais šiokiadienių
o čia jau šventadienis
nebeturėčiau čia būti
vaidinu tarsi pats sau nusivylusį
pasauliu ir žiedais

o jie renka gaują
būriuojasi grūstimi it amarai ant gėlių koto
tartum didmiesčio spūstimis matau neatsilaikysiu
bet ir pats nebesuvokiu kam man visas tas ažiotažas
tarsi žaidimas ir tiek prisiartina ir aš sakau „bū“

keliauk mergaite jei nori savo klystkeliais kai stotyje sutiksim
tu pabėgusi jau iš namų ištisiems mėnesiams
stovėsi nudelbusi galvą
užkritusiais plaukais riebaluotais akivaizdžiai
parsiduodančia poza nevilties

nutukusios bandelių pardavėjos šnabždėsis ir galvas kraipys
gal kuri ir prieis ir tu paimsi bandelę virpančiais pirštais
atvertusi juodą puslapį
gyvenimą tarsi sugrojusi
juodais tik klavišais man pasigirsta vis Listas
ir jo ir tavo jau ir Mefistofelio valsas
plonyčiais pirštais kaip pianistės juodais
ne baltais juodais ne baltais

ir aš pasidavęs busiu jau visiškai juodumai
gelbėt pasaulio nebeprieisiu
suglumęs nežinojimu kaip geriau pasielgti

išvyksiu į savo patogią nežinią solidžiais traukiniais
juoda kava ir bandelė bus įskaičiuota

tu buvai anarchistė ir tau tenka pabėgi vis iš traumuotų namų
ieškoti nakvynės it hobis
priėmiau nakčiai sakei „tik be sekso“ ir aš
ryte tik spėjau iškept kiaušinienės
kol šukavai ilgus mūsų nakties suveltus plaukus
taip sodriai gyvybe alsuojančius
tarsi iššukuoti lėtais judesiais bandydama svetimus bučinius

dabar jaučiuosi tarsi būčiau nutukęs niekšas
taip ir neišgelbėjęs dar vieno pasaulio
paskendęs prabangoje kuri gniaužia krutinę
vos pagalvojus apie tavo plaukus ilgus iki juosmens
ne žemiau –

ir kur jie dabar