Trip-tikas: kraujo prausykla / vidinių slinkčių susišaudymai

kas bijo į mišką eiti, tuos velnias parauna


užsidarymai

atsiprausiu savo krauju vonioje virš kriauklės baltos kas rytą
ir vandeniu iš nosies iš čiaupo nebestabdau leidžiu bėgti
stovėjimas vietoje kartais taip užknisa
tad taip vis daugiau spalvų gyvenime raudona balta 
užsimerkiu juoda paskui mirk-mirk mirkteliu į veidrodį priešais
kuriame dar tik iki pusės įkritęs į knygas paskui
tik vakare pažiūrėsiu ar visas išnirsiu toks pat kaip ir buvęs
it uždusęs veidrodis ten kur vis labiau nebe aš taip įtariu
ir įtariau žiūriu ar tik ne žudikas jau būsiu
dantų šepetėlis it skalpelis rankoj kruvinas virpa
dar viena nuostabi diena dingo ir nužudžiau ją žiūriu
ir kraujas jau nebebėga sustingo tiesiog praeities išsitrynimuos
suvedu savo būties punktyrus iš raidžių į užmirštamus sapnus
jau ir save nusibrėžęs aiškiau išeinu gulti arba mirti
dabar man ne taip ir svarbu atrodo tik noris rimties o tau pastovumo
kaip kokiai rimtai mergai mažiau vidinio saugumo o išorinio daugiau
maisto daugiau automobilio daugiau namų ir viskas dėl jų
viskas vaikams viskas anūkams
pats sau jau neberūpi tarsi jau niekas atrodo šiame pasaulyje
nebėra egoizmo bespalviuose gyvenimuose
gaila tik kad taip viskas išeina negrįžta
tai gyvenimas sako į kurį gal kada netyčia išeisiu
pasivaikščiot per aukštu kraujospūdžiu iš lėto
dėl kažko ne dėl savęs tarsi iš vidaus iš užsidarymų
lauk! sakau visiems! ir pats išeinu
ir sugrįžtu į namus paskui ir pas mamą ir kažkiek dar pas tėvą
ir žino pabėgsiu vėl atsikvėpęs kai pabaigsiu tą juodą čia darbą
kai išsitraukysiu iš krūtinės replėmis
praeities šmėklas



mėtausi delčių bumerangais

ir  užsikalsiu į vidinius susišaudymus kol viskas aprims tik šešėliais
krypčių pasirinktimis kaip kaubojus koks paskrudęs jau indėniškom vasarom
pro nosį šnypšiu kraujais vėl tebus toks mano sapnas:
tėvai lauke geria kavą galvodami apie mano ateitį
o aš nuolat viduje sako užsiskendęs jūromis užsidengęs
tartum negyventų tartum nesidžiaugtų
tarsi tai būtų mano asmenybės esmė
ir net rūkau viduje vien dėl vėjo
sakau ir mane blaško ir dėl kaimynų bumčikų nuolatinių ne į mano ritmą
ne į mano vidinių slinkčių ne į mano vidinių ausų koloritą
vis neįtinka man gyvenimo spalvos kitų 
vis ne tas ritmas išdarko mano pusiausvyras
jei tokių tik randu sakau vidinės slinktys ne tos mano kopose
smėlio išpustomos per greit per daug netekčių širdies minų laukuose jau
kai įeinu į lauką tarsi nebe aš savimi o tik aplinkos ingredientu tampu
tad kai būsiu jau save susitaupęs tada tik iškišiu kojas ar galvą laikas parodys
kelionei vėl kai pakankamą sumą turėsiu auksinių delčių vakarėjant
mėtausi jomis į tavo langą o tos sugrįžta bumerangais it sąskaitom bendrom
išskaičiavimais tad metu jau paėmęs akmenį išdaužiu langą sprunku
kai sakysiu suma sumrum lyra lyrum liauliarum aš ateinu garsiniais sąskambiais
pas tave galų gale kelionėn išplauksiu piratais ieškoti savęs tarsi lobio
užkasto po susišaudymų pusrutulyje užkaitusių smegenų
su įtaisytu ventiliatoriumi vėjams kompensuoti karščiavimams neutralizuoti
drėgnuose rūsiuose mano užsibuvimų tarpuose jungčių su šiuo pasauliu
kai atsklęsiu – išmontuosiu vėl ir išmesiu tą ventiliatorių atjungsiu
tada jau perdegsim intymiais per daug susitikimais ir tai bus mūsų išganymas
it kokių švelniavilnių avelių vilnimis viens į kitą skalausim viens kito krantus
tebus čia odisėjų tema ir sūnaus palaidūno grįžimai



psichopatų toleravimas

kai sukursiu daugiau piratiškų dainų nešvankių kad linksmiau būtų 
kad uždegtų kelionėms spalvingiems nuotykių ieškojimams kad degtų venose
pulsuotų ne kraujas o žodžiai ugnimi paramstyti
iš dainų tau skirtų kurių dabar  jau neišbrauksi netgi krauju
visuose užsisklendęs ir tavyje dar išbūsiu kol bus bent vienas palinkęs žmogus
ties raštais išminčių
mielas skaitytojau čia aš beldžiuosi gi atrakink atsirakink aš žudikas
tavo neišnešiotų minčių maniakas
kai kraujas labiausiai pastebimas dalykas pasaulyje tavo
kaip ir antrarūšiai daiktai tau svarbūs
tokie kaip veidai ir norai save atpažinti
tik ne savyje o kitame būtent manyje dabar kuris iš tiesų nebe aš
nes jau kitas suprantamas noras savo priešą atpažinti
kad per greit nenumirtum užsidarau skląsčiais pabėgimų
iš didžiulio jau sąrašo širdžių išsikraustęs
su visais daiktais užsidarau aklinai
nes visi turi serijinių žudikų bruožų juos atpažįstu kaip nuluptus
visi skrodžia žuvis mėgsta ką nors uždegti ypač laužus židinius šeimos
ir dar visi užmiršta kad kadaise šlapindavosi į lovytes tai trys psichopatų bruožai
nuo tol žmonių aš bijau ir šalinuos jau prismaugtas buvau ir jau bėgau
teko patirti tokių nesklandumų gyvenime ypač naktimis kai apgirtęs
jauties visagalis ir kontroliuoji visą gyvenimą neva savo
užsimiršęs kad kitų galvose būna ir gimsta revoliucinis spalis
kai bedantis praeivis vidurnakčio klystkeliuos paprašo pasidalinti mano cigarais
ir suprantu kad cigaras šį kartą reiškia ne tik cigarą kad čia sociumo slenkstis status
į prarają kur įsigalės lygiava tada sakau gal pasidalinkim ir tavo pana
reikia stebėti vis aplinką ir stebėtis jos netikėtais posūkiais
reikia nusiprausti krauju  vis savo kad pritrauktum grobuonis
kad pritrauktum nuotykius kurių tavo jūrose vis per maža
yra tas noras save atpažinti kaip kitą kitame taip susipažinti ir su savim
iš kitų rašto atpažinti priešą man antraeilis irgi dalykas
kad per greit nenumirtum nuprausiu veidą krauju
kad labiau dar būčiau pastebimas
dar labiau į gyvenimą įsiveliu
kad sau parodyčiau prieš veidrodį
vonioje kažką kažkam įrodyčiau
miegojimui mes esam nesutverti tai tik iš reikalo
nes ilgiau taip pabuvus užsikimštų visai visi jau latakai ir šnervės
ir šnypšk gyvate nešnypštęs – uždara viskas vien kamščiai minčių
ir sapnų tarpusavio santykio aiškinimaisi
jei vis miegotum taip ir uždustum sapnų maratonuose
gyvenimą tęsti mes sutverti kelionėmis
kokios jos bebūtų
raštais knygomis užsisklendimais ar pasinėrimais
iki kol susitaupysim save iki kitų odisėjų