mūsų laivų kapinės / gyvatės

[ krizė ]

ot gyvatė
dar ir spjaudosi
vos spėju užsidaryt balkone it tarpiniam pabėgimo kambary
mano laivo dugne žiema vis tvirčiau įsikibusi mūsų „ne“

klausia psichoterapeutas
tu tada ką jauti kai tavo laivo įstiklintoj kajutėj spjaudalas
tysta per stiklą
ir slepiesi tarsi menkysta

jei susitiksiu dar kitą Anima  įsikūnijimą
nutariu uždrausti žiūrėt kanalus apie gamtą ir gyvūniją
nes iš kur kitur sužinosi
kad gyvatės dar gali ir spjauti nuodais per keletą metrų
iš tolo ar netgi iš holo

tu sugebi neva tarsi netyčia pabrėžti mano menkumą
o aš jau išėjimais užbrėžiu mūsų bendrumą

dar bandai jai tyliai sakyti likim draugais
bet tai kur tau matyta
kad ims nagais man veidą akėti
jau nebe veidas o kažkokia kakofonija
užgula ausis rūdijančių susitikimų džiaugsmas
užuovėjos buvusios pražūstančios
ir tai visai nepanašu į dar kažką jungiančius tiltus

tu tokia jau diušampiška  kaladėlėmis tarsi išplaukus
nesufokusuojamais fokusais savo žodžiais sugrįžk ir dink iš akių
per visą laiptinę lipi nulipančios laiptais aktu gilyn
tyrinėti savęs psichoterapeutiškai
su marškinėliais „Explorer“ su
prakaituotais mūsų išsivaikščiojimais trenkiam
vienas kitam
durimis
ir aš ne toks ir vientisas ir tvirtas kad būčiau tavęs
ištirtas iki mūsų pabaigų galo

[ bandymai ]

sakai tai tavo praeities traumos bet kam
jos liečia taip skaudžiai mane susmenga į veidą
sunkūs tie žodžiai it luitai mano Logomontrako
ir Baalbeko
nebeklausiu iš kur jie griūva meilės šventovės
ir išeinu vis dažniau į palaukes išsigelbėjimo mudrom
ant savo pirštų drebančių galiukų
be žodžių
ir atsakymų kodėl

griūva vaikų darželio kaladėlės
namukus mūsų išspardau mūsų statytus rašytus statutus
ir išsinešdinu
su visais tavo smūgiais palieku mylėtas kadaise rankas
oda tavo mėlynuota nedovanotais linais
sužydėjęs vanduo
mūsų jūrose štilis sakau
rūdijančių laivų kapinės mūsų akių gelmėse
tuščia

[ pasirinkimas ]

rūke vakarėjant mūsų pantonai vienišėja
laikinų prieplaukų atramose mes tarsi fantomai
viens kitam jau išėję
nebeskambam stygom prisilietimais
ir nebėra kas do-
mina
nebėra kas mus įrė-
mina dar tvirčiau
praeičių mūsų vasarose
neskamba jau žodžiai tik braižo dugną
it akmenys nusivylimai

vėl ir vėl tu smūgiuoji į mano širdies minų lauką
nebeištversiu
tarsi tu to nežinai
savęs nebesurinksiu jau vientisai
ant savo praeities patirčių užminam minas ir sprogstam
sproginėju išėjimais vėl užsidegu
bėgti nuo tavo nevilčių sakai neškis su savimi
ir luitus
žodžių baalbekiškų
dink jau iš atminčių
neišnešiotų mūsų ateičių
nebebus jau sugrįžimų mano tų I'll be back'iškų

bet būna ir taip kad pasakom tarsi tikėčiau
tokiom kur akmeninės gyvatės
po žemėmis laukia
kada išeisiu į plyną palaukę
ir prasimerks jų akys žarijom
ir pažiūrės ar labai mes jų norim ir bijom
o kartais paspirt tik  į šoną belieka

ir atsitraukti
ir kelti akis į pilną bičių pavasarį
į medžio lają užversti galvą
į pilną bičių medžio lają –
                                          dūzgia
tyloj garsų harmonija

ir niekas nebešnypščia






Anima – čia turimas omenyje psichoanalitinis požiūris, kad moteris ir meilė vyro pasąmonėje priklauso Animos, vieno pasąmonės archetipų, veiklos sričiai. Anima pereina keletą vystymosi pakopų dvasingumo link (nuo žemiškosios gaivališkosios būtybės iki beveik prarandamo antropomorfinio pavidalo ir pasireiškianti kaip aukščiausioji išmintis).

  Turimas omenyje menininko Marcelio Duchampo paveikslas „Nuoga moteris, nulipanti laiptais“. https: //en. wikipedia. org/wiki/Nude_Descending_a_Staircase, _No. _2

  Baalbeko luitai – milžiniški akmens blokai, kurių svoris siekia 300-1000 tonų (didesni nei Cheopso piramidės). http: //focusstudio. lt/zurnalai/milzinisku-baalbeko-megalitu-misle/