Naktis Ožkiniuose

Miegojau Ožkiniuose, savo nedidelėje sodyboje prie ežero.
Pažadino garsas panašus į žemsiurbės.
Keltis negalėjau, nes buvau smarkiai sudaužytas metalo vagių iš Visagino elektrinės. Gyniausi, nes jie atėmė visus metalinius kranus, dažų dėžutes, išpildami dažus man ant mano ramybėje skendinčio veido. Ką galėjau išsaugoti? Diržo sagtį su Jolkinos atvaizdu, užtrauktuką ir geležinį pieštuko korpusą iš Ignalinos antikvaro.

Jie išėjo, paguldę mane svetimoje lovoje su spygliuotu čiužiniu. Lova netilpo į prasto skonio džipą.

– Padėkit, – sušukau garsiai, kiek man leido įkaitintas lygintuvas ant veido.

Žemsiurbės garsas monotoniškai žlegsėjo.
Rėkiau kaip skerdžiamas arba kramtomas blusų suėsto ūsūrinio šuns. 

Žemsiurbė nustojo.

Galvojau dėl mano nepaprastai alinančio šaukimo.
Ne, traktoristą sustabdė metalo vagys ir liepė dingti.

Traktoristas pasirodė mano kambaryje – ieškojo išgerti arba užkasti. Namai kvepėjo šerniena ir briedžių ragais.

Traktoristas nuėmė įkaitintą lygintuvą ir padėjo ant karšto paviršiaus kepimui paruoštą juodos duonos su česnaku riekę.

Pakvipo kepinta duona, alumi ir žuvimi.

– Ką tu čia visą naktį kasi? – paklausiau kramtydamas iki saldumo skanią duoną.

– Ai, paprašė lavonus iš ežero ištraukti. Degtinės buteliais moka tai skubu.

– Negirdėjau, kad čia lavonų būtų..

– Tu nežinojai, kad ten.. prie kranto apvirto karinė valtis ir du šimtai KGB darbuotojų nuskendo akimirksniu?

– Eik tu šunys...

– Tarybiniais laikais ieškojo, bet tokios technikos neturėjo, tai pasakė, kad visi iki vieno darbuotojai pavirto saliavomis ir dabar dauginasi ir jų niekas negali pagauti..

Žemsiurbę metalo vagys išsivežė.
Aš ploviausiau visiškai subjaurotą lygintuvu veidą žaliame ežero vandenyje. Traktoristas rūkė.

KGB Generolo kepurė pasirodė vandenyje tarsi praeitis.
Paskui kepurę plaukė būrys gilavandenių saliavų.
Traktoristui iškrito gera, brangi užjūrio cigaretė.