Lydimas

abu čia užaugome
kurmiarausiais išvarpytoje žemėje

šaknim į tą patį pragarą
šakom vos nulaikydami debesį

kaip ežerą plūkuriuojantį
virš mūsų galvų

juk būna susitvenkia būna tik tyko ir laukia
įspėsi jo vardą užlies
kaip senas girtas kaimynas
diktuojantis iš viršaus
keistas poezijos formules

neįspėsi –
praslinks

pilkas ir liūdnas mamutas
ledėjančiais sąnariais braškantis Šiaurėn 

ant vienos ilties kabo mėnulis
perverta akimi
skylėtas

kaip stigmatiko delnas.

Taip ir išaugom
iš sėklos karčios

nuleistos į tą pačią žemę

dėl raudonų trąšų granulių
panašios į Marso paviršių

tarp išraustų tranšėjų
tarp įtemptų virvių
džiaustydami baltas vėliavas
suteptas priešo krauju

taika tetrukdavo tiek
kad užtektų laiko

užtaisyti pabūklams

gal taip ir geriau prisitaikyt
prie amžinosios drausmės
prisitaikyt
ir šaut

netekdamas dešinio delno
išsyk atpranti
žegnotis

įprotis gal nežalingas
bet atima laiko

suprask išlydę varpus visi
liejo patrankas ir sviedinius
kulkas

išlydę kulkas
liejo ašaras

į žemę vienodai kietą visiems gyviesiems
vienodai minkštą
žuvusiems

vienodai sunkią ir klampia kai bandai
išsirauti save su šaknim
kaip svogūną –
vienintelę galimybę
išsiverkti
ir apsivalyti

*

Bažnyčia neturi lubų
štai
vagos bulvių laukuos tarsi naujausi klauptai

štai šitaip čia meldžiamasi
štai šitaip po grumstą
rožančius
tarp pirštų į dulkes

bulvienojų aitrūs dūmai
nelyg smilkalai

iš gandralizdžio sakyklos
skelbiama
evangelija

kurią retkarčiais pertraukia
pro šalį nudardantis
maro vežimas

ten tarp žemių sublyksi
carinis kareiviškas guzikas

čia dar vienas žiūrėk

šitaip motina paskubomis
užsagsto atlapotą dangų

kad vėjai kiaurai
neperpustų

tėvo
...
sūnaus 


*

antologija žemė:

plūgas verčiantis dūlančius kaulus
į balandžių ir vėjų kalbas