Muzikantas

Jis debesis akim danguj ganąs.
Prieš lietų jaučia jas drėgnas
labiau, nei žvelgtų slėnin – ten
kur teko mintimis jam sėlint n
plius vieną kartą, kada klausės
mecosoprano, aprengto kaliausės
rūbu, balsu, tą buvo davęs Dievas,
o arija – jo vardo ta raidė (vos
neparašiau mažąja sau), kuria jis
ne kiekvienos natos kūrėjas,
o tų, kurias tokie kaip jis tik
pagimdo, atiduoda – imk, suvystyk,
priglausk ir neškis,
čia daugtaškis toks išsitaškęs,
nes jau kitos natos gandai... na,
gal melagingi, siūlo dainą,
pamiršęs viską ją niūniuoja,
kol perauga ir ji į paranoją.