Izoliacija - 5

Izoliacija – 5

Rav Isroel Meir Lau, buvo aštuonių su puse metų, kai į Buhenvaldo koncentracijos Stovykla įsiveržė amerikiečių armijos džipai. Berniukas buvo išgelbėtas. Keturis mėnesius juo rūpinosi 18 metų jaunuolis, kalinys iš Rostovo, Fiodor Michailščenko. Kiekvieną dieną vogė kelias bulves. Iš kelių akmenų sukonstravo laužavietę. Surinkęs lentgalius. Surudinusioje skarinėje virė sultinį vaikui. Šis narsus jaunuolis stengėsi išgelbėti gyvybę.   Rizikuodamas savo gyvybe. Ant koncentracijos stovyklos vartų buvo užrašas: Kiekvienam - skirtas savo likimas... “. Fiodoras nesirūpino savo likimu, jis rūpinosi vaiku. Po išlaisvinimo Fiodoras grįžo į Sovietų Sąjungą, o Isroelis Meir Lau išvyko į Ekui šalia Paryžiaus. Po kelių mėnesių jie pakilo į šventą žemę. Daug metų Rav Lau ieškojo savo išgelbėtojo. Bet nebuvo lemta jiems susitikti. Isreole Meir tapo pagrindiniu Isrealio valstybės Ravu. O prieš 12 metų sužinojo, kad Fiodoras mirė 1993, nuo sunkios ligos, Rostove.

Rav Isroel Meir pasakojo, kad kol yra tokių žmonių kaip Fiodoras, tol žmonija turi viltį... gyvuoti. Gelbėdami žmogiškumą gelbėja žmoniją. Išminčiai sako, kad išgelbėjęs vieną žmogų, - išgelbėji visą pasaulį. Ši idėja parodo, kad vienas žmogus yra svarbus, kaip visas pasaulis.

Mano asmeninė, šeimos istorija skausminga ir vingiuota... Nelygi ir beprotiška. Prieš dvi dienas paskambino socialiniai darbuotojai ir pranešė, kad sūnus vėl uždarytas ligoninėje. Šiuo metu jis izoliuotas, nes tikrinamas, ar neserga „coronos“ virusu. Po to pradės gydymą. Prieš kelis metus sūnus nusprendė, kad jam naudingiau gyventi su kita šeima. Aš neprieštaravau. Savo asmeninį poreikį pamyniau. Skausmas smaugė. Nors esu pagyvenęs vyras daug ašarų išliejau. Žmogus į kurį tiek investavau pastangų, meilės, rūpesčio mane pardavė. Taip man atrodė, bet nepaisant skausmo sutikau. Nebuvo prasmės kovoti. Kai jam buvo septyni metai, apsiėmiau jį auklėti. Mamos nebeliko... Vaikas buvo traumuotas. Ši liga kankino mažylį visa laiką, bet kol buvo mažas – ir problema buvo santykinai maža. Pasiekęs paauglystės amžių sūnus nebesuvaldo sužeistos sielos. Pradėjo vogti, daryti žalą sau ir kitiems. Nerasdamas būdų suvaldyti, padėti jaunuoliui pasidaviau. Matau, kad aš bejėgis, o gal bevalis. Psichologas ir socialiniai darbuotojai, guodžia mane ir tikina, kad pasielgiau teisingai perleisdamas auklėjimo vadžias kitiems žmonėms. Nemalonu, tai rašyti. Tikiuosi, kad nesuklydau, nors nieko negalėjau pakeisti, nes pats sūnus aktyviai veržėsi iš namų. Dabar, jis tą patį daro naujoje šeimoje. Bet jie iškviečia policiją, arba uždaro į psichiatrinę. Tai metodas, suvaldyti įsiaudrinusį paauglį, kurio nežinojau. Šiuolaikiniame pasaulyje tai priimta... tai rašau su ironija... Kita vertus, pripažystų, kad Įmotė, nuoširdžiai rūpinasi mano sūnumi, labiau, nei jo tikroji motina... Tai ką kentėjau aš, dabar kenčia ši šeima. Esu jiems dėkingas, nes atlieka pasiaukojamą darbą, nepaisydami savo šeimos poreikių. Mano sūnaus buvimas jų namuose pakeitė visos šeimos gyvenimą. Tikiuosi, kad kaip Fiodoras išgelbėjo Isroelį (ir jis tapo didžiu žmogumi), taip ši šeima išgelbės mano sūnų, (ir jis taps žmogumi).

- Jaunuolio požiūris į save, į realybę sutrikęs. – Pasakojo psichiatras. – Jam reikia duoti pailsėti nuo varginančių minčių. Gal būt sunkūs vaikystės išgyvenimai – priežastis, dėl kurių jis taip kenčia, taip elgiasi. Bendraudamas su giminaičiais, praranda stabilumą, nes iškyla atsiminimai, asociacijos kurios sustiprina nesaugumo jausmą. Todėl prašymas, kol kas su juo nebendrauti, taip pat paaiškinkite giminėms iš Lietuvos, kad jam kokius du metus neskambintų ir laiškų nesiustų.
- Galiu paaiškinti, bet jie nepriims šios informacijos... Jie supyks. Sakys, kad meluoju, sąmoningai trukdau bendrauti su anūku. – Atsakiau.
- Ką padarysi. Bet koks bendravimas su giminėmis žaloja vaiką. Jo interesai – prioritetas. Tai nereiškia, kad tu ar giminaičiai yra blogi, bet vaiko sveikatos labui prašau pakentėkite. Paaiškinkite, jei nesupras, tai yra jų problema. Ne tavo ir ne sūnaus. Nei tu, nei tavo sūnus, neprivalo spręsti jų problemų.
... Dėl sūnaus turiu nutraukti santykius su juo. Taip man paaiškino. Koks įdomus metas. Aš izoliuotas, sūnus izoliuotas, pasaulis izoliuotas. Kiekvienas gavo savo likimą. Prieš penkioliktą metų susipažinau su žmogumi, naiviai maniau, kad jis doras ir sąžiningas. Supažindinau jį su savo žmona ir už šią klaidą moku iki šiol.

- Visagalį, sukūręs mane ir mano gyvenimą, atleisk man, ir vaikams, išgydyk mūsų sergančias sielas. – Meldžiuosi ir prašau išgelbėjimo. Tam, kad kada nors, ateityje, suartėtume, turiu, dabar, atsiriboti. Kokia keista idėja.