Ryte visi keliai veda

Marmuro dulkes laiko stiklinėj skandina mitas
apie amžiną meilę, grožį laikiną, mirksnio akim toliui ilgį.
O gal sidabre laiko užpila, laiko rage. O gal dinamitas
tik sprogo laiko fontano centre ir suvilgė
purslai akmenų porą grindinio, aikštę, stalelį ir skėtį
nuo saulės virš jo, peleninę, Lavazza puodelį
kavos, kurios pusę tik įveikė... gal meksikietė,
ir grapos taurelę – tik didžiąją dalį
paliko jos draugė italė,
o jų palydovo bavaro alaus liko sausas abipus
bokalas, bokalą užstojo kėdės nugarėlė
(o stalą šalia jau nukraustė mergaitė karelė)
su švarku, ant kurio nugaros buvo plunksna prilipus
iš balandžio galvos, bet galbūt ir iš sparno,
o tas švarkas nebuvo išdžiūvęs,
tiesą sakant, tai dar nuo
prieš auštant lietaus – iš pradžių vos
krapnojo, o vėliau padoriai, bet vos porą  
minučių palijo ir dulkės... ir dulkės nusimetė kvapą,
atvėrė dangus horizonte Aurorą,       
trumpam, naktis iškeliavo į kapą.