Rašyk
Eilės (73045)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2493)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





neberijus neberijus

Kaip lengviau suprasti poeziją?

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Poezija,  lenkdama  technikos progresą, įžengė į 21 amžių. Manau, kad skaitytojams visai nekenktų pravesti trumpą pamokėlę, kaip ją geriau suprasti. Kitaip skaitytojai gali net neįsivaizduoti, ką jie praranda. Pradėsime nuo paprasčiausios vienos provincijos  miestelio  poetinės kūrybos  analizės. Pradėdami nuo paprastesnių, ilgainiui sugebėsime suprasti ir ypač  stiprius avangardistinius, globalistinius eilėraščius.
Stebuklingas, įkvepiantis – poezijos pasaulis. Reikia tik skaityti ir po truputį aiškintis.

…Sugrįžk
tave vėl šaukia smuiko ašara…
…Girdi raudoj, kaip bunda miškas
žiedai jau šnabžda po nakties…

Smuiko ašara. Nuostabi metafora. Atrodo, taip ir rieda ji per grifą, teka lyg sula. Ir miškas rauda, nes poetė sugebėjo iš perdžiuvusio, lakuoto medžio sulą ištekinti. Tai kokios kančios jo gyvo laukia? Žiedai taipogi išsigandę šnabždasi, bijo, kad ir jiems kokios šunybės poetė neiškrėstų! Prasidėk su tokias – tai išmėtys, nudraskys, įdės į knygą, prilipdys prie apšerkšnijusio lango. Ne, geriau nuo tokių toliau.

Taip skauda mane šiandien visą
Nuo tavo tylėjimo mielo
Skauda mintį, žodžius
Skauda mano kalbėjimą tylų
Ir džiaugsmą
Tiktai ilgesio man nebeskauda –
Ilgesys išprotėjo…

Ką jūs pasakysite? Koks gydytojas čia galėtų nustatyti diagnozę? Visas konsiliumas nepadės. Nuo tylėjimo tokios nelaimės prasidėjo. Žmogų surietė. Visiškai nefunkcionuoja  organai. Skauda net tai, kas niekam  niekada nėra skaudėjęs. Na, dar kai skauda  kalbėjimas – suprantu. Liežuvis gali ištinti…ar balso stygų uždegimas. Bet kaip gali skaudėti žodžiai, džiaugsmas? Tik ilgesys jau ramus, nes jis išprotėjo ir jam ant visko nusispjauti. Sudėtingas atvejis, ar ne? pasirodo, vaistai paprasti.

…Tavo žodžiai
Lyg paukščiai nebaikštūs
Man į delnus skrenda.
Aš paglostysiu juos
Ir prie veido priglausiu…

Daugiau kalbėkime, viso ligos praeis. Nuostabu!  Juk tai nieko nekainuojantys vaistai! Ar dar gali atsirasti po to atsirasti žmonių kurie nemėgtų poezijos? Poezija – pasirodo vaistai nuo visų ligų…

Kol dar švyti ant baltučio tako
Mūsų meilės duonos trupiniai
Kol virš galvos dar nepavargę plakas
Ugniaspalvio paukščio globiantys sparnai…

Kur ir kuo maitinasi meilė? Pasirodo, ant baltučio tako (reiškia ne pas mus), ir duona. Nieko nepadarysi, meilė ateina ir praeina, o valgyti norisi, nors man kažkaip vien duonos neužtekdavo. Ir iš viso, čia bandoma įrodyti, kad meilė galima tik Palangoje ar kur nors Honolulu  pliaže. Ten, tikriausiai, ir tie ugniaspalviai paukščiai skraido.

…Ir vargas, taip aitriai rūgštus,
nesuspėjęs prinokti,
o paukščiai jį lesa – šermukšnio
sušalusias uogas.
Supuolę krankliai šaukia žiemą iš
medžių viršūnės…
…Tik vėjas nuvarvina nuodėmę…

Vargą galima auginti! Koks stulbinantis atradimas! Aš 60 metų maniau, kad jis ir nesėjamas atsiranda. Dar geriau, kad poetė išvedusi naują vargo rūšį su augalų savybėmis, neleidžia jam prinokti. Apsižiūrėjo, kad šunybę žmonijai iškrėtė. Paragavo – nepatiko. Tikriausiai, ilgai mąstė ir nusprendė selekcijos būdu išvesti naują paukščių rūšį (dėl viso pikto), kurie sulestų tą jos klaikų išradimą. Galbūt, be reikalo? Mūsų klimato sąlygomis jis ko gero nespėja prinokti. Baisu, kad jo kas neperkeltų į tropikus. Tai todėl tie, išmintingi krankliai, ir šaukia žiemą iš medžio.
O poetei, kas jai, pridirbo šunybių… tegul jos nuodėmes vėjas nuvarvina…
Aš irgi norėčiau visą kaltę vėjui suversti, už tai, ką kažkada nuvarvinau…
Jeigu kas pastebės dar nematyta augalą, skubiai praneškite augalų apsaugos specialistams. Ko jau ko, bet vargo mums ir taip per akis užtenka…

…Atvažiuosiu
Grižulo ratais per dangų
Paukščių taku.
Kad paberčiau
Milijoną žvaigždžių
Tau į langą,
Kad būtų šviesu.
Mėnuliu
Per sapnus nusirisiu
Nebijok! Nebijok!
Tai aš
Sidabru
Tau į plaukus įkrisiu.

Aš vis mąsčiau – kas žmones paskatindavo visokiems velniškiems išradimams? Pasirodo poetai – jie dar ir chuliganai, ypač kai myli. “Atvaro” tokia su Grižulo ratais prie lango – ir kad šveis milijoną žvaigždžių į stiklus! Atseit – gali džiaugtis, – aš jau čia. Kada tu po tokio šoko ir beužmigsi. Nebent po operacijos su narkoze, kai chirurgas tau visus stiklus išrankios, susiūs pramuštą makaulę…
Bet jai dar maža – dar ir po to nepaliks tavęs ramybėje – net miegančio… Po sapnus ji dar mėnuliu pasiraičios, ir sidabru į plaukus įkris. Kai prabusi galvos pakelti negalėsi. Nevalia pykti – tokia meilės duona,  ji šventa!..

Rudens suragėjusias vilnas
nukerpa girgždančios žirklės,
pragėrusio lapkritį vėjo
skalambija širdis
garsiau ir garsiau
nei varpai surūdiję
matuoja pavargusį  laiką,
nei čeža sulysę balandžiai…

Štai tokį eilėraštį suprasti, tai jums ne riešutus krimsti. Čia visas galvosūkis. Aišku viena – atrodo veiksmo laikas – ruduo. Tai kodėl tokie sulysę balandžiai, kad net čeža kaip popierius? Rudenį turėtų būti riebesni… Vėjas pragėrė lapkritį… Per savo gyvenimą daug mačiau, žinau, daug ką galima pragerti – dažniausiai pinigus. Reiks šitą idėja pasiūlyti  – miestelio alkoholikams, gal jie ir žiemą sugebės pragerti?..
Bet ką ten! Jie, beje, tai sugeba, net nepajaučia, kad ji buvo. Aišku, širdis gerai pagėrus kaukolinio spirito, tai tikrai skalambija kaip surūdijęs varpas, matuodamas laiką, kada vėl gaus atsipagirioti. Na, o rudens suragėjusias vilnas geriau būtų kirpti aštriomis žirklėmis. Jeigu jau poetei niekas jų neišgaląs, tegul atneša man padarysiu, ką galiu…

Nupiešiu tavo meilę – verkiančią sulytą.
Pro kiaurą lietsargį
Lietus varvės…
Ir lietpaltis suglamžytas liūdės…
Te šypsenos vėlė
Nakty žirbės…
Vaikėzas aš,
Bjaurus berniūkštis,
Bandau prie nekaltybės
Prisiliest…

Blogai, kad pas netvarkingus poetus  lietsargiai kiauri. Bet iš kitos pusės, kam svetimą meilę ypatingai saugoti – tegul lydosi, gal greičiau nusibaigs… Tada, gal ateis kitą meilė, ir švelnios mylinčios rankos išlygins liūdintį suglamžytą lietpaltį. Bus tvarkelė, ir už elektrą nereikės mokėti, linksmai pašvies šypsenų vėlės.
Tik mažas nepatogumas – jų užgesinti, tikriausiai, negalima, todėl nedrąsu prie nekaltybės prisiliesti. Na, drąsiau, išdykęs berniūkštį!

Į šventovę ateis elgetaujanti siela
Į nematomą aukurą žengs.
Atsiklaupus žemai, pasisavinus gėlą.
Tau prie kojų širdis nusirengs…
…Drįstantis sueiti su erdve…

Man jau darosi baisoka. Žmogus, kuris drįsta susieiti su erdve, gali daug ką iškrėsti, netoleruodamas mano protingų paaiškinimų.  Visgi  neaišku, ko tai sielai elgetauti?.. Valgyti tai jai nereikia, drabužių pirkti irgi. Pats poetas rašo, kad ji stačiai į aukurą lipa, ten gi ugnis turi degti. Šventovė dar turbūt ne krikščioniška? Bet vėl keista – aukuras lyg ir nematomas, o siela lyg ir matoma? Su širdimi jau visai fantastika!  Man jau geriau patiktų jeigu kas nors nusirenginėja – tai jau, kad širdis nepasirodytų. Aš ne chirurgas. Tegu  kukliai pasisavina mano gėla su malonumu atiduosiu… ir tegul kaip atėjo kukliai, tegul taip ir išeina.
Jeigu ką nors mano aiškinimai įžeidė, iš anksto atsiprašau… Turiu vieną pateisinamą  argumentą. Aš jūsų poezija skaitau, bandau žavėtis, visus jus myliu ir gerbiu.
2020-04-18 05:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-03 11:09
gogo
5

mažute rafau pentis tau idant suprastum - tu iki kaulo smegenų kuris be smegenų lyrikė
tu esi tokia absoliutiška lyrikė kad apie poeziją čia nepadoru ir kalbėt
taigi nekalbėkim

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-27 22:39
Violita
Patiko jumoras
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-27 22:39
Violita
Tai čia analfabetams skirta?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-21 22:37
ONYX
Apė avantgardas kytoja dalije?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-19 22:47
neonas2
"Rudens suragėjusias vilnas
nukerpa girgždančios žirklės,
pragėrusio lapkritį vėjo"

šitas gražiausias gal imho, nepaminėta fonetika poezijodaros daryboje, kuri yra labai svarbi, atsirandanti lyg ir savaime kaip kokybės ženklas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą