Ronės diena (1)

Ronė šį rytą pabudo anksti – pažadino keistas sapnas: atrodė, po antklode bent kelios dešimtys kačių susirinko, kandžioja ir braižo rankas. Keista, bet Ronė suprato, kad sapnuoja, pasąmonė tarytum, sakė: “ sušuk, arba pajudėk. “ Tačiau balsas strigo gerklėje, rankos buvo sunkios, nepajudinamos-net pirštelio negalėjo pajudinti... Šaukė, šaukė ir pabudo nuo savo šauksmo. Užtirpusi ranka gėlė – matomai nepatogiai prigulė ją. Pabudo – „katės“ akimirksniu „paleido“ ranką, bet užmigti daugiau nebegalėjo.
  Ronė – senjorė (ji labai nemėgsta  šio žodžio, bet ką padarysi – tokia mada dabar) atsikėlė kaip visada: stiklinė karšto vandens, kontrastinis dušas, stiprios kavos puodelis –sapno nuotaikos išsiblaškė. Na, ir gerai, kad anksti atsikėlė, nes šiandien Ronė buvo nutarusi nuvykti į tėviškę, kurioje seniai nebuvo.
  Reikia pasakyti, kad Ronės vardas visai  ne Ronė, o  Bronė. Rone ją vadino jaunesnis brolis Žagsis, kai buvo mažas, nes vardas Bronė jam buvo per sunkus ištarti. Kad viskas būtų teisinga, reikia pasakyti, kad Žagsis visai ne Žagsis, o Irmantas, kuris dabar gyvena Pietų Afrikoje, turi žmoną ir tris vaikus, savo verslą (tiuninguoja senus  automobilius), verslas sekasi puikiai: prestižiniame miesto  rajone – nuosavas prabangus namas, du automobiliai (Irmanto ir žmonos Ajos). Namas aptvertas aukšta, aklina tvora (dėl saugumo) - kitaip neįmanoma -  mieste neramumai, būna susišaudymų, ypač nesaugu baltaodžiams. Mieste mokyklos ir darželiai taip pat aptverti aklinomis tvoromis, vartai į teritoriją rakinami, vaikai, tiek baltaodžių, tiek juodaodžių, iki pat mokyklos ar darželio atvežami ir pasiimami.
Reikia paaiškinti, kodėl Irmantas tapo Žagsiu: priežastis labai paprasta – kai buvo kūdikis, pačiulpęs mamos krūties pradėdavo žagsėti, taip ir tapo Žagsiu. Tas „vardas“ lipte prilipo, namiškiai ir po šiai dienai, jį taip vadina. Žagsis gana anksti pradėjo kalbėti, bent jau bandė- taip Bronė tapo Rone. Visiems buvo juokinga ir smagu:  Ronė, tas vardas, tapo kaip tikras: niekas kitaip net darbe, nevadino, tik kraipė galvas: „Iš kur toks keistas vardas,? “o Ronė nė negalvojo aiškinti,  kas ir kodėl...
  Ronė gyvena nuosavam name, na, ne name, o greičiau namelyje (dabar tokių niekas nebestato). Namelį pasistatė drauge su Vyru Rimantu (ramybė jam. Jau 12 metų kai „išėjo“). Rimantas buvo geras vyras: mylintis, darbštus, beveik savo rankomis pastatė tą namelį. Rimantas iš savo darbovietės „gavo“ sklypą, tiksliau, ne sklypą, o kolektyvinį sodą, dar sovietmečiu užveisė sodą: obelys, vyšnios  (žagarvyšnės), rožės ir kitokie medeliai „ėjo iš proto“, - Rimantas juos mylėjo kaip vaikus. Kol dviese – smagu buvo drauge darbuotis, dabar Ronei jau sunku ir sodas nebe toks...
  Pamažu šviesėjo – atrodo, bus graži diena. Ronė neskubėdama išėjo įsodą, atidarė šiltnamį, pakalbino rožes, visu gražumu žydinčios naktinukės jau merkėsi – pavargo per naktį beskleisdamos malonų kvapą, (abu su Rimantu mėgo vakarais sėdėti atviroje terasoje, žiūrėti į besileidžiančią Saulę, vaizdo niekas neužstojo, sklypas buvo kraštinis, priešais nešienaujama pieva – „paukščių buveinė“) grįžo į namą: „ Reikia jau ruoštis kelionei“ – pamanė.
  Nenusakomas jaudulys apkabino širdį ir nepaleido. Kiek metų nebuvo tėviškėje? Tokios kaip tėviškė - nebėra, tik apžėlę, suzmekę pamatai ir trys medžiai: uosis, liepa ir beržas. Vyšnių ir obelų sodą iškirto, kai „ėjo“ melioracija. Taigi kiek metų nebuvo – 10, o gal 15?  Kruopščiau  negu paprastai „susitvarkė“: pasidažė, žnyplėmis pasuko plaukus, išsirinko vienspalvį žalią kostiumėlį (Ronė mėgo žalia spalvą, jai tiko „prie veido“), bateliai ant neaukšto kulno, pilki (tiks prie rankinės).
  Ronė nemėgo skubros:  visur ir visada norėjo turėti „laiko rezervą“ – tai ir dabar išsiruošė ankščiau: dar tik 10 valanda, o autobusas į tėviškę 12, 05 val. Ronė ramiai sėdi autobusų stotyje, stebi keleivius: „Kur jie skuba, o gal ir neskuba, kas laukia, o gal nelaukia? “
  „Autobusas į ... 12, 05 val. išvyksta iš 10 aikštelės“  - prabilo garsiakalbis
    Ronė neskubėdama atsikelia,  eina į aikštelę-autobusas jau stovi: parodo bilietą vairuotojui-konduktoriui, atsisėda į savo vietą, nusisuka į langą; kelias netrumpas  - dvi su puse valandos...
  „Tėviškė, kokia TU“?

Žiemgalos Bitė
2020. 01. 14.