Rašyk
Eilės (73058)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Stovėdama prie lango ji žiūrėjo į vakarėjantį miestelį. Rausva šviesa dažė skardinius nedidelių namų stogus, iš kažkur sklido garsas panašus į varlių kurkimą. Ilgai stebėjo, kaip už kaimynų tvoros žiedus krovė tulpės, o naujos, vis dar blizgančios nuo raudonų dažų supynės jų kieme, atrodė, taip puikiai derinosi su gėlių spalva. Aura bandė įsivaizduoti kaip visa tai atrodys, kai pagaliau atskris žmonės. Ar viskas vėl bus kaip namuose? Greičiausiai. Juk žmonės bus tie patys, augalai – tie patys, net dangus atrodo taip pat. Kartais ji galėdavo net pamiršti, kad jis netikras, kad šitas dangus – tik gaubtas, saugantis juos atšiaurioje, svetimoje planetoje. Kartais. Bet kai po poros dienų čia nusileis jos vyro pilotuojamas erdvėlaivis, kai atgabens visus tuos žmones, ji pamirš galutinai. Pamirš ir niekada apie tai nebegalvos. Pasaulis ir vėl bus gražus ir taikus, o gyvenimas tęsis. Ir nesvarbu, kad nebe Žemėje. Visai nesvarbu.
Ji atsitraukė nuo lango ir dar kartą nuvalė jau ir taip jau blizgančius stalviršius. Tada nusiėmė dailią, pačios pasisiūtą prijuostėlę ir užlipo į antrą aukštą. Stabtelėjo prie miegamojo. Dar dvi naktis šioje lovoje miegos viena. O tada vėl prasidės gyvenimas. Ji atsiduso ir nuėjo į vonią. Nors po dirbtiniu dangumi gyveno vienui viena, kas rytą, kaip ir anksčiau, raudonu lūpdažiu paryškindavo lūpas, pasidažydavo ilgas blakstienas, nusipudruodavo skruostus ir pasidarydavo sau įprastą įmantrią šukuoseną. Išleisdama plaukus tyliai sau pakartojo „tik dvi dienos“. Atsisuko į koridorių iš kurio į ją žvelgė didelė įrėminta jos vyro nuotrauka. Paskutinį kartą jai nusišypsojo ir sustingo.
Dirbtiniame danguje pamažu nusileido saulė ir tuščią, negyvenamą miestelį apgaubė tamsa. Aura tebestovėjo vonioje.

***

– Benai, žiūrėk, – bedė į ekraną Meda. – Atrodo Aura 03 išsijungė.
Vyras baltu chalatu palinko prie kompiuterio ir pasitaisė akinius.
– Panašu. Išsikrovė?
– Atrodo. Vis pasižiūriu kaip jai sekasi, – kaltai šyptelėjo Meda. – Kažkodėl dabar man jos gaila.
Vyras atsitiesė ir patapšnojo jai per petį.
– Man irgi gaila mūsų darbo ir resursų, kuriuos sukišom į tą planetą. Jei būtume apie dabartinę sužinoję bent savaite anksčiau... Žinai gi, dar būtume galėję viską perkelti. Nebūtų reikėję kurti iš naujo. Bet nedūsauk, – draugiškai šyptelėjo Benas. – Užtat Aurai 04 sekasi puikiai.
2020-04-17 13:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-12 14:53
Aihara
Valio, fantastika!

Pradžioje Aura tai kaip iš kokio kūrinio apie kaimą - prijuostėlės, švara, tvarka, kad tik vyrui patikti. Man fui, bet važiuojam toliau, galbūt čia koks kriukis paslėptas su ta Aura. Nes ką ji veikia vienui viena? Kur kiti?

BAC ji robotė. BAC ji išsikrovė. BAC niekas pas ją neatvažiuos. Bet jei ji išsikrovė, tai kaip ir dzin?

Bet vis tiek - kodėl ji vienui viena ten? Ir kaip žmonės gali matyti, ką ji ten veikia? O ji žino, kad ji - robotė? Gal netgi geriau taip, tikėti ir laukti, nei sutikt tikrovę, kad jokio vyro nėra? O gal jos vyras - DI? Čia ką, jau pabaiga? Ė, nu.

(čia gal vis dar liekamieji virpesiai nuo "dangus griūva? :) man tuoj bet koks dangaus paminėjimas su juo susisies)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-01 15:33
Egla
O sakei, kad trumpas neišeis. Manau, pavyko:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-22 12:45
sesė mėta
Nukainotas, aš ir rašiau kažkaip apie marso kronikas užsisvajojus, tik va kažkaip tas apsakymas iš atminties jau išsitrynė :) Matyt pasamonėj kažkiek liko :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-22 12:26
Nukainotas
Neatsimenu pavadinimo, bet man priminė vieną iš Marso kronikų - tą, kur kažkas sukūrė miesto imitaciją ir robotus-artimuosius, kad galėtų bent apsimesti atgavęs tai, ką prarado. Ar kažkaip panašiai :) Labai trumpas, gal ką nors ilgesnio galima?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-19 12:52
ONYX
Šio kankrėčiu atviaju sutėjkitia vardas sava pėrsanažui jeu pirmoju sakiniu
Nu a šeip ėskyzas tyktai - turėčeu biant diašimt pastiabėjimų toliasniam vistimui
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-17 20:26
Juozas Staputis
Nebloga fantazija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-17 19:48
išėjau medžioti
Šiek tiek nuspėjama, bet susiskaitė visai gerai. Pasakok istorijas, o disertacijas apie taškus ir kablelius palik tiems, kurie neturi vaizduotės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-17 16:41
ČakoPelėda
pirma dalis nuskambėjo kažkaip truputį bredberiškai, antroji - jau mėtiškai ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-17 15:08
vakvakas
Sakinys gali būt traktuojamas keleriopai. 
Jei lankai kalbos kultūros pamokas, tai sakinys yra ribojamas veiksnio tarinio sąveikos. Jei žengi žingsnelį priekin, sakinys prasiplės į veiksnių, tarinių, papildinių etc sąveikas. Bet jei išlipi iš struktūralistinės dėžutės (o tu tam tupėjimui per gerai rašai ir esi per protinga), tai sakinį apibrėši kaip semantinį centrą, su jį papildančiomis dalimis - visumą detalių, kurios reprezentuoja uždarą idėjinį lauką, kurio santykis su kitais sakiniais net nebūtinai būtinas, jei nėra tokio tikslo. Kei pakeiti centrą - kitas sakinys. Taškas išvis niekam neberūpi niekaip kitaip, kaip tik pauzės simbolis. 

Why the fuck tokiam trumpam tekste tiek pauzių, nors semantinių centrų kelioliką kartų mažiau, nei taškų?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą