Dirbtinis dangus

Stovėdama prie lango ji žiūrėjo į vakarėjantį miestelį. Rausva šviesa dažė skardinius nedidelių namų stogus, iš kažkur sklido garsas panašus į varlių kurkimą. Ilgai stebėjo, kaip už kaimynų tvoros žiedus krovė tulpės, o naujos, vis dar blizgančios nuo raudonų dažų supynės jų kieme, atrodė, taip puikiai derinosi su gėlių spalva. Aura bandė įsivaizduoti kaip visa tai atrodys, kai pagaliau atskris žmonės. Ar viskas vėl bus kaip namuose? Greičiausiai. Juk žmonės bus tie patys, augalai – tie patys, net dangus atrodo taip pat. Kartais ji galėdavo net pamiršti, kad jis netikras, kad šitas dangus – tik gaubtas, saugantis juos atšiaurioje, svetimoje planetoje. Kartais. Bet kai po poros dienų čia nusileis jos vyro pilotuojamas erdvėlaivis, kai atgabens visus tuos žmones, ji pamirš galutinai. Pamirš ir niekada apie tai nebegalvos. Pasaulis ir vėl bus gražus ir taikus, o gyvenimas tęsis. Ir nesvarbu, kad nebe Žemėje. Visai nesvarbu.
Ji atsitraukė nuo lango ir dar kartą nuvalė jau ir taip jau blizgančius stalviršius. Tada nusiėmė dailią, pačios pasisiūtą prijuostėlę ir užlipo į antrą aukštą. Stabtelėjo prie miegamojo. Dar dvi naktis šioje lovoje miegos viena. O tada vėl prasidės gyvenimas. Ji atsiduso ir nuėjo į vonią. Nors po dirbtiniu dangumi gyveno vienui viena, kas rytą, kaip ir anksčiau, raudonu lūpdažiu paryškindavo lūpas, pasidažydavo ilgas blakstienas, nusipudruodavo skruostus ir pasidarydavo sau įprastą įmantrią šukuoseną. Išleisdama plaukus tyliai sau pakartojo „tik dvi dienos“. Atsisuko į koridorių iš kurio į ją žvelgė didelė įrėminta jos vyro nuotrauka. Paskutinį kartą jai nusišypsojo ir sustingo.
Dirbtiniame danguje pamažu nusileido saulė ir tuščią, negyvenamą miestelį apgaubė tamsa. Aura tebestovėjo vonioje.

***

– Benai, žiūrėk, – bedė į ekraną Meda. – Atrodo Aura 03 išsijungė.
Vyras baltu chalatu palinko prie kompiuterio ir pasitaisė akinius.
– Panašu. Išsikrovė?
– Atrodo. Vis pasižiūriu kaip jai sekasi, – kaltai šyptelėjo Meda. – Kažkodėl dabar man jos gaila.
Vyras atsitiesė ir patapšnojo jai per petį.
– Man irgi gaila mūsų darbo ir resursų, kuriuos sukišom į tą planetą. Jei būtume apie dabartinę sužinoję bent savaite anksčiau... Žinai gi, dar būtume galėję viską perkelti. Nebūtų reikėję kurti iš naujo. Bet nedūsauk, – draugiškai šyptelėjo Benas. – Užtat Aurai 04 sekasi puikiai.