Kraujomaiša

Man darbas viskas! Gyvenimo prasmė, malonumas, hobis.
  –    Tai tavo žmona!.. – juokauja Liucija.
  Pasikuklinsiu – nesakysiu kur dirbu. Esu mokslo žmogus. Dabar rašau mokslinį  darbą: apie pirmos grupės in-validų resocializaciją, ir jų įdarbinimą žemės ūkyje.
  Esu pagyvenęs, bet į pensiją be 75 metų nei krust! O gal prie stalo savo poste mirsiu?..
  Įkyri ta mano žmona Liucija. Vis zirzia: „Važiuojam į sodą. Pailsėsi su šakėmis dirbdamas. Vyro namuose nėra“ ir panašiai…
    Išvažiavom. Tada ir prasidėjo. Tik sekundę pasižiūrė-jau į skrendantį gandrą, kurį žmona, nedviprasmiškai primin-dama dar vienas mano užleistas pareigas, parodė. Vairuotojas, aš nekoks – bet turbūt ir asas būtų nespėjęs sureaguoti. Tiesiai prieš mano nosį  iš priešingos kelio juostos užsuko mašina. Kaip vėliau paaiškėjo vairuotojui, narkomanui prisilaižiusiam LSD “iššoko” abstinencijos sindromas.
  Lūžių buvo daug. Kraują kelis kartus perpylė. Visa laimė aš  gajus  – galvos kaukolė stipri.
  Kai po operacijos pramerkiau akis, pamačiau virš mano lovos palinkusią jauną gražią sesutę. Nepajutau, kaip sveikoji mano ranka pradėjo glostyti jai kojas.
–  Negražu Vladai, – rimtu balsu subarė šalia manęs sė-dėjusi senutė.
–    Nesikišk,  bobulyt, – piktai atkirtau.
–  Čia jūsų žmona, – išgirdau lyg pro miglą. Man leido vaistus.
Vėl atgavau sąmonę naktį. Kaimynas rūkė atsidaręs langą.
–    Palik dūmą, – paprašiau.
Man paslaugiau į burną įkišo cigaretę. Kelis kartus užsitraukęs dūmo, vėl atsijungiau.
–    Juk aš nerūkau, – dar spėjau prisiminti.
  Su mintimi, kad ta  žaismingai besišypsanti, ir mani-mi besirūpinanti senė, yra mano žmona, negalėjau apsiprasti. Nesąmonė! Gal uošvė?
–  Jums tikriausiai amnezija, – guodė mane gydytoja.
  „Prisižiūrėjo amerikoniškų filmų“,  –  mintyse nusi-juokiau. 
  Kai galėjau atsistoti iš karto pareikalavau: „Kur mano kelnės ir švarkas? “
  Atnešė. Visai padorūs rūbai. Staigiai čiumpu  ir ap-žiūrinėju kišenes. Aha! Štai piniginė. Po velnių – dvidešimt eurų!  Duodu vaikščiojančiam ligoniui.
–    Atnešk už visus .
–    Ko? – klausia naiviai.
–    Išgert, – atkertu. – Ir daug!...
–    Cigarečių reikėtų nupirkti? – prieštarauja.
–    Niekai. Cigarečių galima ir “prisišaudyti”.
  –    Ei tu! – šaukiu vieną lankytoja. – Duok cigaretę! Ne viena duok – dvi, dar geriau tris! Tu išeisi, kur aš tave po miestą gaudysiu? Matai invalidas esu.
    Kažkur sąmonės gelmėse glūdėjo pasišlykštėjimo sa-vo poelgiais jausmas. Ar čia aš?.. Niekai, – nusiraminu ir mąstau. – Kaip čia geriau tą savo invalidumą panaudoti?
Parsiveža mane ta uošvė namo. O aš vis reikalauju: „Kur mano žmona!?..
–    Dirbti tavęs mes neleisime, – sako.
Apsidžiaugiau ir išėjau į miestą pasivaikščioti. Prieš tai slapta pasidariau lentelę su užrašu: “Paaukokite vargšui pade-gėliui, invalidui – nebyliui”.
  Įlipu į autobusą . Niekas centų nemeta.
–  Iš kur čia pas tave toks geras kostiumas, ir kakla-raištis nelabai apsvilęs? Pasakyk ką nors du eurus duosim, – juokiasi.
–    Tikrai! – garsiai apsidžiaugiu.
          Viskas aišku – fiasko.
      Išlipu iš autobuso. Nusiimu lentelę. Pabandysiu dar vie-ną būdą.
–    Klausyk “biče” – kalbinu padorų žmogų, man ne-būdinga šnekta.  – Neprašau duonai, 30 centų “rašalo” bute-liui trūksta.
–    Netikiu! Perdaug gerai atrodai, –  susilaukiu at-sakymo.
  Einu  nieko nesuprasdamas.
–  Atsiprašau ponas…– toks nusmurgęs drebantis val-katėlė į mane kreipiasi. – Jeigu prašyčiau duonai – nepatikė-tumėt?.. Pardaviau tuščius butelius, sąžiningai prisipažįstu “rašalo” buteliui 30 centų trūksta.
–  Jeigu prašytum duonai…– pradedu. Tu donoras!?.. – staiga nušvinta protas.
–    Taip, – prisipažįsta prašytojas.
–    Dirbti, dirbti reikia jaunuolį!... – mokau su pasigar-džiavimu.
–    Tai tavo netikusį kraują man perpylė – latre!..
Namo skubėjau, kiek tik leido mano jėgos!
  –    Liucija! – šaukiu dar neperžengęs slenksčio. – Liucija! Kur mano nebaigtas darbas!?..