*024204122020

išėjo.
išėjo išėjo.

ir galbūt nelabai svarbu,
nė kuris nei kada.

išėjo vienu įpu.
išėjom kartu,
ir žingsnyje
girdėjau tariant
su Die.

Kas esu aš?
Kas esu aš, tas kuris grįžta pas tave
ir pas Tave ir pas Jus? tuo pat metu?
- melagis.
- o tu kas?
- nei die n ei.
- kas tu?
- Jūra.

*--

Akimirką, kai pagaliau tavas protas perregi
aiškiai uždavinį būti,
žinia, jog niekada turtais netaps,
tai ką rankomis paliesti galėsi,
niekada nebus prieš akis paslaptis,
nes amžinoji kantrybė,
Marių nepaverčia Jūra.
Ir Skliauto nesulygina su
kaip nesilygina pačiausioj šviesoj Pilnatis.

O kai veriasi durys.
kai mėnuo atskleis,
klausimą, kur ramybės,
ieškojimo netinkamose vietose
simbolio, trūks,
dirbtiniam skliaute,
ar spinduliuos, imitacijos saulės. 

Vienatine šviesa projektuoja
mano samonėj tavo šėšėlį
ir it neregys
ir protą pametęs
it
  kai veriu duris ar stoju,
prieš atspindį, slystą parketu,
pavojingomis sienomis
ten kur išvydęs vėl ne be suprantu.

kodėl, stovint prie upės,
mačiau visus šituose veidus,
kodėl tuo pat metu,
upė atnešdama nerimą,
ramybę pasiliko kartu,
ir aš nesuprantu,
kur klydau ir vėl,
kad mintys. Kad mintys
it vandenynai kartais atrodo,
kalbas už mūsų žemynų ribų.
Oi lietau, kad tu žinotum,
koks sunkus šis džiaugsmas,
kad tu žinotum, nors ir jauti.
kaip ir vėl ir vėl ir nežinau
koks vėjas siunčia tai,
ką tik ištaręs, vėlei užmiršti galiu.

Lietau, būna žvelgiu ir klausiu savęs,
kas esu, nes mainantis bruožams,
žinau, jog tai tu, tačiau kas iš tiesų būnu kai,
į tave žiūriu?

vėl skambinau draugui,
tik šį kart kitam,
skambinau draugui,
it kaip tu, kvietiesi tą,
kur dabar užu lango slaptingai
į mane žiūri.
Vėl skambinau ir šį kart ilgiausia kalbėjom,
apie tai kas galėtų būt pamiršta ir tai
apie ką neprisiminčiau šiukštu.
Bet skambinau klausti,
ką matai tu? Ko vis sakai, jog manimi lauki
ir ieškai, kaip ramybę man rasti,
ir tau galiausia įtikti.

lietau, žinai, vėlei brolužei
prisėsti ant kelmo, kaži kažkur
Kalno papėdėje renkas.

Lietauuu, ir tu dar nežinai,
jog vėlei imsiu užrankos,
bešypsantis ten kur vienas
kelią atgal vėl žengsiu.

lietau, laumžirgiai mano veidu,
suvirpa, kai šitas kūnas senas,
pajunta, jog nebe pirmą tūkstantį metų,

bendrauji su mano siela jauna
ir vėl nežinau kiek kartų vėl būsiu paklydęs,
ir kiek kartų atgimęs, tais pačiais žodžiais melsiu

    . lietau,
buvo metas, gyvenau kaip neregys,
kad palikti, tuščią Tėvo rojų.

lietau,
ar mes jau
čia?


024204122020
ave