Tėvas pareina Velykoms

Gali būt prieš kiekvieną mūšį aš jau moku nuspėt jo baigtį
mūsų pusėj yra brūzgynai klaidūs vilktakiai klampios pelkės
kartais vyrai liūdnai niūniuoja prieš įsakymą vado – veikti
o kiti dar iš sapno bunda kada draugas papurto – kelkis

čia kaitresnė ugnis už aistrą nes varpus į patrankas lydo
ir greičiau negu Dievo žodis kūną perskrodžia taiklios kulkos
atspindėtas gorgonės žvilgsnis pasilieka dėme ant skydo
o po triumfo prieš tamsią naktį pasirodom vieni ir smulkūs

tenka lenkti pirštus likimo, nežinau kaip tiksliau skaičiuoti –
ar visus kur gyvi dar liko ar užtektų kaskart po mirusį
jie visi dar tokie panašūs šypso tarsi nakties bučiuoti
o man tenka užspausti vokus kai dangus ir ši žemė skiriasi

kai po kojomis pačios verias net už kapą gilesnės vagos
net už mintį gilesnės šaknys – jie visi čia šaknis įleido
kai kurių jau atvėsę kūnai bet viduj kanarėlės plakas
narvuose ir ištrūkt negali – tenka šypsnį nubraukt nuo veido

tenka purvą nubraukt nuo skruostų kaip rankove nuo stalo trupinius
nežinau kaip geriau skaičiuoti ar kasdieną po riekę bado
ar kas naktį po riekę duonos kada akys laukimo kupinos
vis žiūrėjo į sienų įtrūkius bet ten durų jokių nerado

kartais žvilgsnis giliau nei rentgenas kiaurai kaulus ir kūną naršo
ir po to viskas ima lietis nes pamiršta ir ko ieškojo
kas išėjo – visiems vienodai tik dar likusiems reikia maršo
reikia kad būtinai stovėtų vienas angelas gale kojų

prieš artėjant šitam etapui rodos jau numačiau jo baigtį
netriumfuos nei prieš gėrį blogis nei prieš juodą skaisti raudona
aš lenkiau tik pirštus meldžiausi kad galėčiau greičiau pasveikti
ir sugrįžti namo Vėlykoms apkabinti vaikus ir žmoną

ir pranešt kad pasauly liko bent viena apginta tvirtovė
kad tamsa duoda kelią šviesai ilgai nakčiai atgal patraukus
užsimerkęs pajust galėčiau – prie manęs visada tu stovi
ir prieš sapnui apleidžiant kūną savo rankomis glostai plaukus