Jausmas yra linija. Tiesės –
jo pusseserės. Devintas vanduo nuo.
Kampai pusbroliai. Jie ilsėsis
visuomet šalia, taurę sauso raudono
užsisakinės, planuos perversmus.
Ir taip nuo ryto iki vakaro. Kampai tie.
Praeinant žvilgsniais pasvers mus,
užsirašys – punktyras ir jo giminaitė...
o kampas juk – linija ta pati, tik
daugiau ar mažiau užlūžus, maištaujanti.
Bukuose to beveik nematyti.
Statūs – šiuose kažkas nauja ir anti.
Aštrūs – šitie apsigalvoję.
Galima prisiminti vėją,
kuris debesų lovoje svajoja
ir būtent šitaip laisvėja,
į vieną srovę surinkdamas linijų aibę,
galima prisiminti bet kurią duobę,
kur atkarpėlės nugeibę,
horizontų taip ir nenudobę.
Taigi, jausmas yra horizontas. Štai jis. Lieskite.
Gyvas, nuosavas ir vienintelis.
Prieširdžių slėnio šalies. Kiti
horizontai susitikę – pirmi linktelės.
Labai savitos jūsų eilės. Racionalumo ir emocijų derinys, kartais atrodo lyg bandymas spausti tekstą per separatorių. Teko matyti kaip tas aparatas paskirsto pieną į atskirus produktus. Gal visgi geriau rankiniu būdu. Rimai kiek pritempti.
Labas rytas, / bejausmis tekstas, lyg roboto rašytas, / išieškoti rimai negelbėja, / priešingai - šitoje žodžių aibėje / jie iškasa gilią duobę / ir krenta į ją, patys save nudobę, / tai tiek žinių, ryšys lūžinėja, traška, / gana, padedu riebų tašką - / jis nei kampų neturi, nei tiesių, / na o įvertint balu ir po taško suspėsiu.