O, vis dėlto

O, vis dėlto
Tau viskas buvo aišku.
Kodėl tada verkei taip graudžiai,
Erškėčiams šilku smingant tau į delnus?
Kodėl neparašei man laiško?

O, vis dėlto
Tu gyvenai tame.

Liūdnokos akys palubėj virš lango,
Kur sniego senis tirpsta palengva,
Kur jaukios šypsenos į eilę renkas,
Upeliais srūva vakarykštės dienos,

O, vis dėlto
Prisiminei mane.

Ar mes dar kada nors stovėsim
Vidury sodo pirštais sunertais?
Ar skinsim obuolius, bites skaičiuosim?
Juk mūsų rankos ne tik miškui kirsti
Ir visai ne laikas šiandien širsti;
Nepilsim šitom saujom smėlio šulinin,

O, vis dėlto
Aišku kaip niekada.

Nežvelgiau per petį net netyčia.
Prie ruletės stalo tylim mes,
Nevalia trukdyt skriejimo,
Švelniai slėptis nuo mirimo
Ir laimėjus nesinert į gylį,

O, vis dėlto
Čia suradai mane.

Ant blakstienų krištolas prieš saulę,
Laumių vėriniais nuo veido tįstant,
Tu sakei, kad nieks neklysta,
Bet iš tolo, regis, artina vagis.
Negi tau visai negaila sielų?
Greit tave tuštumas pasivis,

O, vis dėlto
Tu pajutai mane.

Iš už miško vasaros kvapai žali
Sklis uždanga prieš paskutinį veiksmą
Ir šį sykį tu nebesikeiksi.
Medžiotojas arba dvigalvis paukštis:
Sakydavai kadais, iškėlus galvą.
Slaptu žvilgsniu tave aš gaudžiau,
Nepalikdamas kvailų dėmių.
Tad gal jau gana liūdėti?
Grįžk, ant kelmo pasėdėsim,
Susižvalgę, žaisim savo vėsą.
Tu pleveni su vakaro skara,

O, vis dė to
Susiradai mane.