Pažadėtoji žemė

Karlas Marksas siūlė pasauliui pažadėtąją žemę, kurioje visi lygūs. Vladimiras Leninas ją išpildė. Aišku, ši nebuvo toji žadėtoji, nes vieni lygesni už kitus. Tačiau tie tikslai man skambėjo gražiai.
Priemonės nuo nagų grybelio televizijos reklama žadėjo mano seneliui, kad išgydys jam tą nelemtą grybelį. Tad senelis nusipirko šią priemonę ir sėkmingai ją visą sunaudojo. Tačiau geltonis ant jo dešinės kojos nykščio taip pat sėkmingai tebeveši. Užtat senelis šiandien ir sėdi lyg žemes pardavęs. Taigi, dabar atradau savąją lietuviško posakio „lyg žemes pardavęs“ prasmę.
Patėvis grįžta iš parduotuvės su dešimt bambalių „Šopeno“ alaus. Mama sako: kaip tavo pažadai? O jis – kokie padažai?
Mamai jis siūlė pažadėtąją žemę su daug lobių: pagalba, meile, žiedu su brangakmeniu, visa kita. Kol tie pažadai nepavirto saldžiais aitriųjų paprikų padažais. Beje, juos pats tas tepti ant keturkampės sumuštinių bulkos!
Aš irgi siūliau sau pažadėtąją žemę: parašyti kas vieną šios vasaros mėnesį bent po kelias rašliavas. Dabar liepos pabaiga, o ši „Pažadėtoji žemė“ yra bene pirmasis mano šią vasarą iškeptas tekstas. Iškeptas, nes dabar beveik plius trisdešimt laipsnių celsijaus.
Kadaise viena draugė man dovanojo džiaugsmo jūrą, žadėdama ištikimos draugystės žemę. Aš skendau, skendau. Tada išlipau ant kranto. O išlipus sutikau realybę, kurios man bemaž niekas nežadėjo.
Aš vaikštau po dykumą savo galvoj, ieškodama sodo, kurio visad taip norėjau. Žinau, kad visi esam juodojoj skylėj. Ironiškos kartais būna alegorijos, tiesa?
Mozė vedė izraelitus iš Egipto į Pažadėtąją Kanaano žemę, gelbėdamas pastaruosius nuo vergovės ir priespaudos. Nors ta žemė vadinama Pažadėtąja netgi iš didžiosios raidės, tačiau Mozė, kiek žinau, juk niekam nieko nežadėjo, tiesa?
Tačiau jeigu Islandija vadinama ledo ir ugnies šalimi... Tuomet kelionei Tau neprireiks lėktuvo. Mano širdis Islandija, tik ateik ir pasiimk!