Supuvusi valtis

Tirštas rūkas apkabina paniurusią jūrą. Debesimis aplipęs dangus nepraleidžia saulės į krantą. Nuo smėlio iki debesų driekiasi šalti atspalviai. Krantas, miškas ir netolimas kaimelis, rytmetinio rūko siena atskirti, lyg kaliniai vienutėse, pasmerkti sunkiai tylai. Suklypusių medinių namelių kontūrų pusėje pasigirsta nerišlus šauksmas. Tada aiškus, riebus keiksmažodis, ir po jo - dažni žingsneliai pasileidžia jūros link.
Šviesūs plaukai plevėsuoja tarp migloje ištirpusių pušų kamienų, o gili rauda atsiliepia ankstyvoms paukščių giesmėms. Visada alkani brolių veideliai, genantys jos kojas į laukus, lenkiantys liemenį prie rūgštynių ir uogų kupstų; tėvas jūreivis, tiek pinigus, tiek orumą - viską paliekąs uosto smuklėje; rytą ir vakarą persekiojantis vaizdas, kaip gyvuliškai gauruotos, nuo darbo denyje surambėjusios ir įrudusios rankos iš visų jėgų smaugia iškėlusios smulkią, šviesiaplaukę, kaip ir ji - motiną. Mergaitės širdį spaudžianti neapykanta tėvui, skurdžioje trobelėje perduodama iš kartos į kartą, tampa nebepakeliama.
Drėgnos nuo jūrinio oro šakos lūžta po kojomis. Lyg atsiliepdamas suklykia paukštis, sykį, dar sykį... Mergina iš visų jėgų rikteli atgalios. Tarp medžių suskamba sparnų plakimas: juoda dėmė pakyla ir palieka mišką. Po pėdomis sutraška šaka - diržo sagtimi sumaitotas broliuko veidas, dar viena pokšteli - jis be sąmonės, žandu atsirėmęs į raudoną medinį durų slenkstį, nudažytą kraujais, srūvančiais iš burnytės, suplyšusiomis lūpomis, šuolis per kelmą - tėvo žvėriškas šauksmas...
Grubiais padais pajautusi smėlį, ji suklykia darsyk ir, nesulaukus atsakymo, nėrusi į kopas kumščiais tranko smėlį, lyg tarp nesuskaičiuojamų smiltelių būtų pabirusios bejėgės tėvo dalelės. Suklupsta ir sustingsta. Jaučia, kaip didelis akmuo, jau seniai prikibęs jai ant krūtinės, traukia į jūrą. Kojos tvirtai žengia į priekį, bet akys bailiai dairos į šalis. Aplinkui vien tirštas rūkas, atstumiantis jos žvilgsnį. Jūros ošimas vilioja artyn. Miglos šydą praskleidusi šalta banga atsitraukia atgal, kviesdama į gilumą. Vanduo, kildamas link smakro, vėsina neapykanta degantį kūną. Įbridusi iki liemens ji atsisuka. Krante - nė vieno žmogaus šešėlio. Tik išblukusių kopų kontūrai. Ji tvirtai žengia gilyn į tamsią gelmę. Neaukštos bangos dužta į veidą, o žandikaulis, nesustabdomai kalendamas, susiliejęs su ošimu groja įkurtuvių maršą. Drebanti nuo šalčio ir drąsos galva paskutinįsyk atsisuka, ieškodama artimo.
Aklu ryžtu nugalėta jūra, apsupdama tvirtą kūną dumbliais, įpučia jam ledinės gyvybės. Akyse įsižiebia šaltos ugnelės, dantys tampa deimantiniais. Išsaugojusi gyvastį, Baltija nugramzdina ją lyg kokią mumiją į patį dugną, kur savo srovėmis glosto kūną tol, kol neapykantos svoris apleidžia krūtinę. Tik trumpi merginos pirštai  nepakluse kūnui dar tvirčiau gniaužiasi į kumštį.. Tą rytą visa pakrantė pasidengia dumbliais. Juose pasiklydę spindi įvairiaspalviai akmenukai.
Ankstų rytmetį jaunas gintarų rinkėjas, nukabinęs nosį, dūlina per kopas. Kaip visada dūsaudamas lyg nepatenkintas senis, vaikinas mintyse klaidžioja po nepasiekiamą miestą: jis blizgančioje krautuvėlėje padeda krūvai žmonių, aplipusių meistryste žaižaruojantį juvelyro stalą, išsirinkti papuošalą, geriausiai atspindintį sielą. Padą nusmelkia skausmas, užmynus jūros išaštrintą akmenuką. Pakrikusioms mintims nurimus, jis vėl grįžta svajoti: ligoninėje, įspraudęs į pirštus skalpelį, jis gelbsti gyvybes. Debesys paleidžia saulę, lyg teatrinių prožektorių suvaldytas liepsnos srautas įrėmina jį šviesoje. Miesto rotušėje, įvilktas į triko, jis veda iki ryto besitęsiančius kabaretus, kurie visada baigiasi draugiškomis muštynėmis. Bet, po kiekvienos svaja maitinamos laimės sekundės, jo kūną nupurtydavo suvokimas apie karta iš kartos jų šeimoje tykančią liūdną turgaus prekybininko ateitį. Jo padą suvilgiusi šalta banga nupurtė kūną. Jis liūdnai nuleidžia akis į drėgną smėlį. Taip paėjėjęs gerą gabalą krantinės ir nieko neradęs, pilkas akis, pavargusias nuo nuolatinio ieškojimo, atplėšia nuo dumblių ir meta į horizontą. Akyse sužibusi neapykanta likimui, atsispindinti ramiai besiritančiose bangose, pasiekia dugną ir pažadina mumiją. Prisiminusi save tą ankstų rytmetį ir bergždžias šilto žvilgsnio paieškas, ji pakyla į krantą ir, apsisupusi jūros jai atplukdytais paprastais drabužiais, žengia į krantą.
Iš jūros lėtai atslinkęs rūkas užklumpa pakrantę. Jaunuolis, nudelbęs žvilgsnį žemyn, toliau traukia kasdieniu taku. Jo kojos liūdnai velkasi ardamos smėlį. Staiga iš miglos išnyra šviesi mergina. Vaikinas pasimetęs pasilenkia, griebia pirmą pasitaikiusį akmenį ir ima jį atidžiai apžiūrinėti. Kiaušinio dydžio anglies gabalą, lyg gintaro luitą, jis atsargiai įsideda į kišenę. Tada kilsteli galvą jos pusėn ir susiduria su šilta šypsena. Pakerėtas šiurpiai geros nuotaikos išsiviepia atgalios ir sustingsta lyg kuolas, įbestas smėlin. Pasišypsojęs horizontui ir pagaliau susivokęs atsisuka - mergina jau seniai ištirpusi rūke. Kumščiu kišenėje jis visą tą laiką spaudžia anglies gabalą, lyg norėdamas jame amžiams išsaugoti šilumą, maloniai bėgiojančią kūnu.
Vieną giedrą rytmetį, nardydama jūros dugne, ji išgirsta pažįstamą murmėjimą. Mažas medinis laivelis ramiai šliuožia vandens paviršiumi. Priplaukusi arčiau atpažįsta skardų tėvo balsą. Pirštai susiriečia ir prilimpa prie vienas kito, į spąstus pagaudami ir tinklo gabalą...
Ji jautėsi bejėgė prieš stambų, kampuotą jūreivio šešėlį, tuomet... Dabar, apsupta vandens, ji jaučiasi stipri, o didelis neapykantos akmuo, vėlei skausmais darko krūtinę... Tvirtai laikydama tinklą, ji pradeda leistis link dugno.
-Didelė! Ar girdi? Milžiniška!
Įsitempusiam veidui, persisvėrus per valties bortą, ji stipriai trukteli. Kūnas panyra po vandeniu. Kumščiu ji vožia į pilvą. Iš suskilusių lūpų iškyla oro burbulai. Svoris, užgulęs krūtinę, gramzdina ją, o su ja - ir į tinklus įsipynusią plaukuotą žvejo ranką. Kūnas nurimsta. Tik tuomet ji pastebi kitą, dar vis bandantį išgelbėti skenduolį, jauną kūną. Pačiupusį brolį šauna į viršų. Pasiekusi paviršių, ji rankomis purto brolį tol, kol išnirus tėvui atsiduria tarp dviejų šviesiaplaukių lavonų. Akys užsimerkia, po šonkauliais kažkas sprogsta.
Ji blaškosi bangose. Iš nevilties stumdo kopas. Užsilipusi ant akmenų kriokia žuvėdra, bandydama išbudinti supratingą žvilgsnį, apvaliame pilnaties veide. Krūtinėje, vietoje neapykantos akmens, atsivėrusi tuštuma tol pjauna vidų, kol akyse nebelieka nė krislo tos vaikiškos giedros, kuri nepakeliamos neapykantos pritvinkusiame kūne gali išgyventi tik tyrose rainelėse. Jūra neatsiliepia.
Turgaus aikštėje, prie atokaus prekystalio su įvairiausio dydžio gintarais, stypso vaikų būrys. Tarp įvairiaspalvių brangakmenių, pačioje garbingiausioje vietoje, guli gana didelis anglies gabalas. Vaikų būrio centre stovintis jaunuolis, plačiai šypsodamasis, pasakoja įvairiausius padavimus. Apie gerąją laumę, apie žuvėdra klykiančią undinę, apie milžinę, supylusią kopas... Bet iš tikrųjų jis byloja apie tai, kiek daug žmogui gali duoti kito šypsena.