Žolė kėlė

Geriam vandenį gryną lyg spiritą
Patekėjusioj saulėj liepsnojantį
Ir per stemplę maloniai nusirita
Vienas gurkšnis kaip pergalės nuojauta 

Antras gurkšnis – jis greitai išdegina
Atminties ir vienatvės atodangą
Kad net suodžiais pajuodusi ragana
Su varnais greitai lekia vaitodama

Per dar rūkstančią kamino angą
Kaip patrankos pabūklą vis tratantį
Kryptimi nusitaikius į dangų
Į jo rojų į Dievą vienatinį

Tik atodūsiais praplėčiam tylumą
Slėpdami savyje miego trūkumą
Kai su dūmais iš traukinio kylama
Kada žiūrima tolin ir rūkoma

Šitaip žvelgiam į debesį genamą
Pro dienos debesuojančios tir̃štumą
Ir gyvename taip kaip gyvenama
Ir numirštame taip kaip numirštama

Ir prisikeliam vėl tarsi žolės 
Kiaurai akmenį tiesiai per mirtį
O žolėj laumės žirgas nupuolęs
Ir neturi į ką atsispirti