17 minučių kapinėse

Ir štai stovėjome, visi keturi, priešais kapą.

Buvo šaltas gruodžio vakaras, vos aštuonios vakaro ir viena juoduma aplink, tik betirpstantis gruodžio lietuje sniegas, kelios žvakės tai šen, tai ten, viena išvis palaidota pusny, iki pat viršaus apsnigta. Bet liepsna jos vis tiek plevena. Lyg koks jonvabalis, įstrigęs žiemoje.

Tomas, užgesinęs cigaretę, išsitraukė iš kišenės žvakes, kurias nusipirkom pakeliui į kapines sustoję vienoje tų strategiškiausiose miesto vietose įsikūrusių parduotuvių. Su nuolaida, tas žvakes pirkom. Visų kapų žvakių kainų lapeliai išmarginti skaičiais, pribraukytais raudonai ir žalia, išganinga spalva, kiti skaičiukai. Nes kas perka kapų žvakes vos praėjus Kalėdoms, o tas, kas perka, tenudžiunga, kad sutaupys. Ant liepsnelės pusnyje, vis tiek užges vos spėjus įsižiebti.

Turiu degtukų, prisiminiau, ir ėmiau kuistis krepšy, bet kol radau degtukus, Tomas jau spėjo uždegti žvakę žiebtuvėliu ir dabar purtė nusidegintą pirštą. Ema degtuku uždegė antrą žvakę. Antkapis nutvisko, išryškėjo ant jo išraižytas vardas. Neprašyta ir neapgalvota mintis praskriejo pro ausis, pamačius draugės vardą iškaltą marmure, o, įdomu, kuo ji gyvena, taip seniai matėmės. Ne, šita spontaniška mintis ne praskriejo; ji gal ir įskrido, bet neišskrido, o išklampojo šlapiom pėdom vandens prisisėmusiuose botuose, pro pažliugusias, susimaišiusiu sniegu ir lietum pritvindytas sielos gatves.

Visi stovim ir tylim. Ir visi žiūrėjom viena kryptim, į vieną tašką, vienodom veido išraiškom. Kaži, ar galima sakyti vienodom, atrodo, kad yra viena ir vienintelė įmanoma veido išraiška tokiomis akimirkomis: kiek stipriau, nei įprastai, sučiauptos lūpos, lėtesnis kvėpavimas ir retesnis mirksėjimas, akys nukreiptos į tą patį tašką, žiūrinčios, bet nematančios į išorę, o kažko ieškančios viduje, atminties labirintuose, klausimų ar atsakymų, juoko prisiminimo. Po vardu iškalti gimimo metai 1993. Mūsų visų gimimo metai. Mirties metai, dvidešimt keturiais metais vėliau.

– Šiemet labai pasisekė su oru per Kalėdas, taip gražiai buvo prisnigę, – pasigirdo Tomo balsas ir tik tą akimirką ilgai besitęsusi tyla užkrito ant galvų kaip nuskilęs varveklis nuo stogo.
– Jo, balta visur ir visai nešalta buvo, – nepajudindama akių pasakiau.
– Jo, o dabar taip bjauriai lyja, purškia ir visur šlapia..., – iš kažkur toli grįžusiu balsu prakalbo Goda.
– Jo, gal dar prisnigs, būtų faina, jei ir per Naujus būtų taip balta, – atsakė Ema.

Visų akis sugniaužęs kaip sniego gniūžtėj laikęs taškas atleido savo delną ir visi susižvalgėm.

– Einam? – prisidegdamas cigaretę paklausė Tomas, bet sunku buvo pasakyti, ar klausė mūsų, ar savęs, ar Vakarės.

Einam.

Einam ir tylim. Vėl. Nes sunkus buvimas tyloje lengvesnis. Kurį laiką girdisi šlepsėjimas patvinusiomis kapinių gatvėmis, nušviestomis tik Godos telefono šviesa. Praėjom žvakę-jonvabalį ir pasigirdo Emos automobilio pyptelėjimas: atrakinta. Įsėdome ir šlepsėjimas nustojo.

– Kažkoks sunkus kapas.
– Jo, ir antkapis sunkus. Akmuo.
– Jo. Kai tik palaidojo, buvo įsmeigtas medinis kryžius. Ir pasodinta balta rožė... Ne akmuo.
– Jo, bet kitais metais bus lengvesnis, sako, kapai kasmet vis lengvesni.

Ema užvedė automobilio variklį, ir vienintelė (nes kas važiuoja į kapines vos praėjus Kalėdoms) kapinių stovėjimo aikštelėje stovėjusi mašina pajudėjo iš vietos. Pro langus žiūrėjom ir žinojom, kad susitiksim vėl čia praėjus lygiai metams: su nukainotomis žvakėmis kišenėse, į vieną tašką įbestomis akimis ir tikėdamiesi, bet netikėdami, kad šiemet nebūtis bus lengvesnė.