Zet trys

Paleidžiam juodąjį kabrioletą
jau atvirą į tolių plotą
lyg niekur nieko. Tegul valdo Lėta. 
Į horizontą, slėnyje paklotą,

išvežkim dredus, mano drauge,
į vakarus –  ten rasim drugį,
kurio sparnai, žvaigždes praaugę,
nušluoja debesis, danguj švaru, gi

pagarsinę Bob Marley reggae,
mes plaukus atiduokime po sruogą,
tegul apstulbęs vėjas regi –
mes išnaudosim gautą progą

iš atminties ištrinti stogą,
ir plentą ratais tartum stygą
mes liesim taip, jog tai kas nuoga
pavirs į gydomą, bet veltui ligą.