Gerumo pamokos

Aš visiems geras, man – visi geri, visi man – draugai ir bičiuliai. Esu optimistas. Tokia jau mano natūra. Kas manęs nesupranta, tegul neįsižeidžia.
Visa laiką kartoju: “Viskas gerai, tvarkoj, puiku, kaip laikaisi, sėkmės ir pan. ”
Pasirodo ne visada tinka.
Einu anądien – sutinku nusiminusi pažįstamą.
–    Sveikas, – šaukiu. – Kaip laikaisi!  Gerai atrodai!
– Negerai, šiąnakt man ankstyvąsias bulves nukasė.
–  Puiku, – toliau perduodu savo entuziazmą kaimynui. –  Diena dabar tokie karščiai, neįmanoma dirbti. Naktį dirbti puiku ir vėsu, ir neprakaituoji ir musės nesikandžioja.
–    Kas čia gero, man nukasė bulvės naktį. Nėra bulvių ir svogūnų! Nuo 4 arų nuėmė derlių.
Labai čia man svarbu, ko tas draugelis susirūpinęs. Tiesą sakant, aš jo net ir nesiklausau. Gilinkis čia į visų bėdas – anksti pasensi. Svarbiausia optimizmas.
–    Perduok linkėjimus Jūratei ir  uošvei.
-???
–  Ką! Uošvė mirus pernai, o aš buvau jos laidotuvėse!?.. Taigi  žiūriu,  kad  jau  kelios  savaitės,  kai jos gatvėje
nesutinku. Gera buvo moteriškė. Sakai nelabai?.. O su žmona tu išsiskyręs? Na, tai sėkmės, šaunuolis, gerai susitvarkei! Nepyk – juk sakiau – šaunuolis.
        Tai nesupranta!..
Kai esi toks draugiškas ir optimistas, draugų, eidamas gatve, netrunki sutikti. Štai kad ir dabar prieš mane dar vienas draugelis išdygsta –  buvęs politikas.
–    Na, kaip laikaisi! Puiku, tiesa!
–    Nelabai  puiku!    Lietuvą    vėl  pardavė!  Supranti “Viljams”…– dejuoja draugelis.
–  Niekai, – raminu. – Esi šaunuolis, gerai atrodai! Ką!.. sakai kepenys baigiasi?.. Tau daktarai nuotraukas rodė?.. Neturėjo teisės!.. Ką! Sakai su kepenimis tau, kaip Lietuvai su Viljamsu ir gerti jau bijai?.. Ar ilgai bijosi – juk mes lietuviai, juk mes aukštaičiai, optimistai, prisimink: “Kiek rovė neišrovė…” Einam  po gramelį paimsim.
    Na, ką aš sakiau nuėjo!..
    -Kaip kepenys?.. Sakai nieko. Na, matai viskas tvarkoje. Sudie, šaunuolis, laikykis. Sakai, man būtų gražu, paimti po šimtą gramų? Ne, ačiū bičiulį, savo problemas spręsk pats. Ir nesikeik čia, kaip koks šiaučius!
      Aš jam suprantate širdį rodau –drąsinu...
      - Laikykis – mes dar nugalėsime!
        Tai nedėkingumas!
Nesuprantu aš tų žmonių. Kai pasižiūri kur nors pliaže - mūsų tautiečių įmitimas – tiesiog aukščiausia rūšis. Pasiklausai – visi, arba badauja, arba dietos laikosi. Net ir tie kurie po nemokamų švenčių ir koncertų (nemokami renginiai tik be duonos, ant duonos dar nesukrapšto mūsų savivaldybės), surenka  butelius, kažkaip savotiškai ištinę nuo gero gyvenimo.
Grįžti namo, pakeliui ne vieną paguodęs, nuraminęs. Tiesiog pavydas ima, kaip visiems sekasi. Vienas, žiūrėk, susilaužė ranką, bet apsidraudęs buvo. Dabar bindzinėja gatvė-mis nieko nedirbdamas, ir už nedarbingumą gaus, ir draudimą, ir dar mažamečius du vaikus prižiūri. Kiek tik buvau apsidraudęs – nieko nesusilaužiau, o kai neapsidraudžiau štai prašome – raktikaulio lūžis!.. Bet aš optimistas, visiems geras – nepavydžiu. Net ir žmona guosdamas sakau: “ Brangioji neverk tu taip. Ne pagal mūsų išteklius verki.  Tiek tau nupirkti vis tiek dabar negalėsime. Geriau pagalvotum, kaip sau prie algos prisidurti: ar prekiavimu, ar dainavimu, ar dar kaip nors. ”
Sakai, aš begėdis. Tada laikykis dietos, gal ir nusipirksi tų importinių lūpų dažų ir juodžiausio tušo blakstienoms. Ką!.. Kailinių reikia!.. Šiemet neišeis tau kailiniai… Nebent  Teleloto laimėtum.  Na, o dietos gali pradėti laikytis nors šiandien. Žiūrėk po kelių metų ir kailinius įsigysim. Kur skubėti, gal ir žiemų visai nebebus!.. Tu juk pas mane šaunuolė!.. Ką! Kur man eiti?.. Kažkaip ne moteriškai įsireiškei?..
Nevertina mano gerumo ir optimizmo net artimiausi žmonės, tačiau aš nežadu pasiduoti!..