dulkė

atomai skilę perpus kaip peizažas
siūlėms pasaldintas
pirštakauliai keliauja žemyn
vagomis kurias tebegraužia
sūriosios upės

kai gimusysis mirštančios
ranką paleidžia
ties laiko ašimi kuri sukasi
sūkurio ratu pasroviui
vėjas pakeičia kryptį

aš galvoju apie tą vienintelę klaidą
kurią daro vienas ir kitas

ženklai ir žodžiai neperskaitomi
nes rūgštūs lietūs išgraužė
jų reikšmes
po liežuviu naujas gyvybės
prieskonis plaikstos
nematomų žingsniai artėja
kaip smėly šaltinis ištryškęs

pakrikštyti pagonys
ir jau dukart nekrikštai
birbynėmis birbina maršą

tarp tuštybės mugės prekystalių
į didžiojo kunigaikščio salą
nuo savo didybės pavargęs
valtimi atsiiria bonapartas

sapne lauko akmens plyšy
vaivorykštės atsisakančios
plaukti palaukėmis

joms viršum galvos kybant
mąstau kas esu ir man atrodo
kad aš tik vieškelio dulkė

ten jau seniai netepti užraktai trys
ir veidrodžiai septyni be rakto
vieno iš jų pakrašty
ten kur stengdamasis nuryti
seiles trūkčioja obuolys
ant perrėžto Adomo kaklo