Lemties Kerai. Prologas

– Močiute, papasakok dar kartą „Visų laikų istoriją“, - prieš guldamasi į kailių patalus rausvas lūpytes papūtė Olimpija.
– Kada Jums ši istorija atsibos? – atšiauriai siauromis lūpomis sučepsėjo močiutė.
– Niekada! – sušuko vienu metu Olimpija ir jos jaunesnysis brolis Gajus.
Tokios šaltos žiemos vakarais vaikai buvo pripratę klausytis močiutės sekamų siaubo istorijų ir pasakojimų. Kalnai kalnėnus užgrūdino, plikos jų viršūnės, atšiaurus vėjas ir kieta žemė augino rūsčius, baisių įvykių dailiais žodelyčiais nedangstančius žmones. Net jų pasakos vaikams buvo žiaurios, neretai baisesnės už realybę, bet mažųjų nešiurpino ir klaikiausiai nusakyti vaizdai. Atsidūręs svetimoje vietoje kalnėnas iškart išsiskirdavo savo galingu kūnu, įtemptais raumenimis, skvarbiu žvilgsniu ir kovine padėtimi. Nuo mažens jie augo budrūs, narsiai pasitinkantys tykantį pavojų.
– Na gerai... – atsiduso senolė, užklodama ant vaikų po dar vieną kailį ir papūtė sau į sužvarbusius delnus, - Bet kai tik paseksiu, iškart eisite miegoti!
– Pažadam! – šildydamiesi užantyje rankas, nekantriai sukluso vaikai.
„Kai žemėje laisvai sklandė magija ir stebuklai, gyvavo viena nuostabaus grožio karalystė, kurią valdė Kalnynų, Išminčių, Magų ir Stebuklingų būtybių klanai. Karalystė klestėjo, joje netrūko nei maisto, nei turtų, nei laimės. Žmonės sugyveno taikiai ir buvo laimingi. Tačiau vieną dieną šviesą užtemdė juodi debesys, kai Magai nusprendė, jog jie vieninteliai verti valdyti karalystę. Magai buvo itin galingi, pikti, klastingi ir negailestingi. Kitus klanus jie laikė žemesniais už save, todėl ir nutarė, kad visa karalystė priklauso tik jiems.
Pirmieji prieš Magų klaną sukilo galingi, nuožmūs, bebaimiai kovotojai – Kalnėnai. Jie pasižymėjo nepaprasta jėga ir narsa. Visi kalnėnai anuomet buvo stiprūs – pradedant vyrais ir baigiant jų moterimis. Tačiau vieni prieš magiją jie negalėjo laimėti, todėl pasitelkė į pagalbą Išminties klano žmones. Išmintingieji pasižymėjo aštriu protu, jie buvo tikri eruditai ir geri karo strategai. Sujungus protą ir jėgą atsirado galimybė nugalėti priešą.
Vyko nuožmus karas tarp trijų klanų, jie vienas kitą skerdė be jokio gailesčio, kraujas nudažė karalystės upes ir ežerus, dieną naktį girdėjosi raudos, aimanos ir mūšio riksmai, saulė nekilo kelias dienas iš eilės, kol neapsikentę šio beprasmio naikinimo, įsikišo ketvirtasis – stebuklingųjų būtybių klanas! Faunai, elfai, fėjos ir kiti jau dabar neatmenami padarai susivienijo ir bandė sustabdyti tas žiaurias skerdynes tyrąja miško magija.
Viskas turi savo kainą – stebuklingosios būtybės sustabdė tą baisų Didįjį karą, bet pačios krito be jėgų ir gyvybės. Kritus paskutiniam magiškam padarui dangų nušvietė ryški pašvaistė ir miškas išošė lemtingąją pranašystę: „Išmintingoji baltaplaukė Mergelė, ištekėjusi už Kalnėnų įpėdinio pagimdys pasaulio gelbėtoją, suvienysiantį žemes ir atnešiantį taiką, turtus, klestėjimą ir laimę. Saugokite Mergelę nuo Juodųjų magijos, kitaip ji atves į pasaulį baisiausią ir žiauriausią tironą, sugriausiantį viską iki pamatų! “
– Močiute, o kas buvo paskui? – pindama juodus plaukus į kasą, atsainiai klustelėjo Olimpija.
– Tai, kas yra dabar: trys atskiros karalystės, susiskaldę, – užklojo anūkę senolė, – Žmonės laukia, kad Išmintingųjų klanui gims baltaplaukė mergaitė. Tai bus ženklas, kad kalnėnų sosto įpėdinis turi ją vesti.
– O tu ar kada matei stebuklingąją būtybę? – smalsiai pasiteiravo Gajus.
– Po Didžiojo karo visos stebuklingosios būtybės arba išmirė, arba kažkur pasislėpė giliai miškuose. Nebeliko nė vieno gyvo, kas būtų matę tokį padarą, – palingavo galvą močiutė ir užtrenkdama sunkias ąžuolo duris palinkėjo labos nakties.
– Hmmm, kažin ar išvis stebuklingos būtybės egzistavo? – mąsliai paklausė Gajus.
– Egzistavo, – tvirtai atsakė Olimpija.
– Kodėl taip sakai? Nejau negirdėjai, ką sakė močiutė? Tų padarų jau seniai niekas nematė.
– Aš vakar pamiškėje sutikau fėją. Tos būtybės vis dar egzistuoja, – užsimerkdama užtvirtino mergaitė.