Ganyk

štai hidalgas narsus vėl į miestą atjoja ant ožio
muilo burbulas sprogsta retėjančiam sausio ore
išsisklaido minia tu lieki mirtinai apsivožęs
tarsi kiautu vėsia sidabrinės padangės taure

iš kurios pasilieja saulėlydžio vynas brandintas
šimto metų vienatvėj nes meilė tetrunka trejus
kaip kiklopo akis ima mirkčioti senas žibintas
o prie pašto dėžutės mergaitė palaižius klijus

ir įdėjus kažką tau akis užklijuoja po voką
adresatui kurio nežinau netgi pats nežinai 
vietoj pašto ženklų savo bučiniu ji užsimoka
ir nuskrieja laiškai lyg pražilę laužų pelenai

nesupratus kodėl ši iliuzijų mugė jau baigės
ir kodėl iš vergų šįkart vėl nenupirko tavęs
o hidalgą ant ožio pasiveja laikas ant sraigės
ir užplūsta naktis po kreivokas šio miesto gatves

nors aplinkui tamsu bet viršuj paukščių takas baltėja
pro užmerktas akis vis dar šviečia viduj milky way
mus maitina poezija tarsi ožka Amaltėja
ir sudrėkusios lūpos prasiveria žodžiams guviai

būna žodžiai kuriuos šerkšnas tau tatuiruoja ant odos
bet tikra jų prasmė atsiskleis kai iškals akmeny
iš juodžiausios ožkos – pienas baltas balčiausios – bus juodas
o tavoji banda – tik paklydusios raidės. Ganyk.