Tamsos klastos

užuolaidų klostėse slepiasi
akimirkų šešėliai
lyg elgetos tarpuvarčiuose
vakariniai traukiniai
nestoja tuščiose stotelėse
tik lietaus lašai
lyg duoklę seikėja sapnus
spalvotus ir juodaibaltus
kaip sename ekrane
kur tyliai skambant Šopenui
krenta pašauti paukščiai
ir nesuspėji išsapnuoti
kai miegas praeina pro šalį
net neatsigręždamas
netikėk
kad vėjas atneš jūros kvapą
jei nemiegosi ir lauksi
kad pasibels į langą balandis
nešinas gėlės žiedu
netikėk
tamsa nepaslepia
ir neatskleidžia nieko