pilkai rausva daina

saulė kyla taip pat su tavim be tavęs
aš už plunksnos laikausi gal vėjas nuneš
pas tave kur esi nežinau ir skrendu
šiuo laiku tarsi ryt vėl pabusti kartu
dar įmanoma kaip apsakyt kur takai
susijungia ir baigiasi gal nežinai
kad gerklėj susirangė bežvilgsnė katė
ir nužudantys žodžiai manęs nemylėk

neklausiau ir neklausiau kur būtume jei
tavo žodis mylėti užstrigęs gerklėj
ištirpintų jausmus ir išlytų namais
kuriuose grojo sienos ir buvo kadais
neviltis po stalu prirakinta o mes
patikėjom kad ta realybė išves
netikėjimą meile ir vienas kitu
tik ant delno aš pėdsakus tavo randu

nebėra nei manęs nei namų nebėra
vien tik sienos su laikrodžiais tiksi lauke
žaibo partrenktas medis lyg mažas žmogus
laiko rankoj rodyklę bet jau nepaklūs
jam sukimosi greitis verpetais mintis
ciferblatą nuvalė kad plaktų širdis
vėl iš naujo be skaičių dienų ir kančių
išeinu pasitikt mus kitokius jaučiu

kad esi dar šalia tik portretas kitoks
byra žodžiai kiti aš palauksiu kol šoks
iš sudužusio laikrodžio laiko skeletas
paklaikęs nerandantis žemėje vietos
mes matysim viens kitą kitų akimis
rengsim rūbais spalvotais dienas ir išlis
vandenynais dangus iš akių sužinojęs
kad tapome vienas kitu žemės rojuje