Nevalytas veidrodis

Būdavo dienų, kai būtent mano apsileidimas išgelbėdavo, rodos, ir taip, vos ne vos gyvuojančią savigarbą. Kad ir kokia žema ji būtų, būtent purvas ir dulkių sluoksnis, besikaupiantis aplinkui, neleisdavo pramušti dugno ant kurio vos ne vos stovėdavo pakrikusi psichika, ir nubėgus į rūsį pasikabinti ant vieno iš surūdijusių, klibančių šūdvamždžių. Reikėdavo tik mažutėlio postūmio, vieno žingsnelio, kad naiviai rizikuojant savo vienintelėmis padoriomis kelnėmis, iš už tualeto bako išsitraukčiau tam reikalui paslėptą storą virvę, ir statyčiau visus savo varganus rūbus šioje rūsio loterijoje. Arba laimėčiau, ir kūnas laimingai kabotų tamsiame koridoriuje, kol, koks senukas, vos pats nepakratytų kojų jį radęs, o atsigavęs po išgąsčio džiaugdamasis trintų rankas, kad nebereikės kęsti mano bejėgiško kvapo, niūraus artumo, liūdno tono ir beviltiško žvilgsnio. Arba pralaimėčiau. Nenorom įsivaizdavau save besiraitantį ant žemės su nutraukta virve, apsivijusia apie kaklą  ir žiopčiojantį dėl oro trūkumo, po trūkusiu sovietinio penkiaaukščio rūsio vamzdžiu, mirkstantį išmatų duše. O po to, šiaip ne taip išsvirduliavus iš rūsio, būčiau aplinkinių bobučių suvarpytas smerkiančiais žvilgsniais.  Nenorom matydavau ir tą patį senį, atsigavusį po išgąsčio, puolantį man prie kojų, ir bandantį užsisodinti ant nugaros, kad atlaisvintų kaklą, tuo tarpu mosuojantį dideliu medžiokliniu peiliu, idant nupjautų virvę. Tie šlykštūs seniai visada ginkluoti. Dar bandyčiau koja spyręs į jo pasiruošusį veikti, žmonijos gelbėtojo snukį, pamokyti nesikišti į svetimus reikalus. Bet man trūktų oro, trūktų jėgų. Koja tik bejėgiškai sudreba.. Senis nupjauna virvę, ir aš, lyg vaikas susmunku į jo glėbį. Gėda, kokia gėda. Ir dar trūksta šūdvamzdis. Ir jau abudu mus vos peržengusius rūsio slenkstį, pasitinka pašaipūs žvilgsniai iš aplinkinių balkonų. Tai buvo mano dugnas, sudarytas iš gėdos, palaikomas ydos. Tais sunkiais rytmečiais, kai rodos suka ne vidurius, o visus organus, ir padrikos mintys be mažiausių logikos šaknų  darko plyštančią galvą, man trūkdavo tik vieno-pamatyti savo veidą atspindyje, ir galutinai sulūžęs žmogaus orumas lėktų pro langą, o su juo ir tas gėdos pagrindas po kojom, o su juo ir aš pats. Švelniai braukydamas šepetuku per jautrią, alkoholio išgraužtą burną ir lipnius dantis, veidrodyje matydavau blyškų atvaizdą. Pilką dėmę, į kurią susiliedavo visi bruožai. Tik siluetą.  Be purvais ir prakaitu išvagotu veidu, pamišusiomis iš nuovargio akimis, be susivėlusių plaukų, sulipintų nežinomomis išskyromis. Be išsipūtusių ir suskilinėjusių mėlynai raudonų lūpų, be jokio pasitikėjimu nervingai išsitempusiuose liūdnuose jų kampuose. To pamatyti man neleido blankiai apšviestas, purvais aplipęs draugas.  Veidrodis, kuriam, atrodo, vieninteliam rūpėjo, kad ši diena man nebūtų paskutinė. Tad ir gerdavau aš kartu su savo atspindžiu. Kai tos, rodos, nesibaigiančios darbo valandos nutrūkdavo, trumpam, tik tam kad vėl staiga prasidėtų, alkūne nustumti moteriški vonios reikmenys sukrisdavo į vonią, ir jų vietoje, ant spintelės priešais veidrodį pastatydavau degtinės butelį ir dvi taureles, Diena maišėsi su naktimi, ant veidrodžio augo purvo sluoksnis, lygiagrečiai su purvu mano sieloje ir alkoholio kiekiu mano kraujyje. Šios trys beviltiškos, lygiagrečios linijos, sudarė dviejų juostų greitkelį į garantuotą žlugimą. Visada gali pasukti atgalios. Bet aš tam nesiruošiau.  Juk niekada nebuvau laimėtojas. Nenorėjau pasitraukti didžiausio nevykėlio varžybose. Vienintelėse, kuriuose nors kiek sekėsi. Deja, man iš tikrųjų atrodė, kad sekėsi. Deja, vis daugiau reikėjo etanolio, kad kartais galėčiau, deja tik kartais pajusti tą jaukią šilumą iš vidaus. O ką aš galėčiau daryti? Neįsivaizdavau. Butelių ir dulkių sluoksnis pamažu mano butą pavertė į apleistą stiklo fabriką. Keistą alkoholiko veidrodžių karalystę. Rodės, kad pats esu iš stiklo. Tame, jau visai dulkėse išnykusiame atspindyje įžiūrėti galėjau tik tai, jog ir akys buvo stiklinės.  Kilstelėjau, nurijau, ir visas tapau stiklu. Tada pajutau, kad išslydo taurelė, ir šukės pažiro ant grindų. Pajutau, jog guliu ant žemės, ir pusę kūno iki liemens nutirpę. Pajutau kaulėtus mirties pirštus ir neaiškų nerimą. Negalėjau susitaikyti su mirtimi, nors, atrodo, tiek kartų jau buvau jai pasiryžęs. Stojau prieš ją iš tikrųjų, ir suvokiau esąs bailys. Nebuvo skaudu būti nevykėliu, nebuvo skaudu gyventi sau, nebuvo skaudu mušti žmoną, nebuvo! O dabar, dabar skaudėjo. Pirmą sykį aš bijojau. Bijojau mirties.
Pajutau dvi stiprias rankas, keliančias mane ant sofos. Po kažkurio laiko, trys balti siluetai pylė man kažką į burną, badė į venas ir karts nuo karto paplekšėdavo per žandus.
-Nejudinkit, dar užsilenks, -tarė vienas iš slaugų.
Atsimerkiau.
Susirūpinęs nedidukas veidas  tvirtomis rankomis šluostė mano kaktą.
-Kaip tu? -teištarė.
Ji buvo per maža, kad matyčiau. Net nekalbu, apie dukreles. Per smulki, kad pakliūtų į akis, kad būtų reikšminga. Ir visgi mirties baimė mane nugalėjo.  Pirmą sykį siaurose šviesiose akyse įžiūrėjau gabalėlį meilės.
Mhmmmmmmm, - sumykiau, kaip sužeistas teliukas. Akyse susikaupė ašaros. Ne. Vyras. Nesusikaupė. Nebegėriau.
Mano senelis prie žemės lenkiamas senatvės, vis rimo. Sulaukęs pensijos, akimirksniu išėjo iš darbo ir nusipirko didelį medžioklinį peilį. Su kiekvienais metais  tapdavo daug ramesnis. Kitus mirties dvelksmas ir metų svoris suvaikina, atima protą, išpjauna didelį gabalą atminties. O mano senelis tiesiog nurimo. Šaunus vyras!