kaip medis

Ryt vėl ateis diena tokia, kaip vakar,
o gal geresnė – to kasdien tikies...
Ir sužaliuos žiemos pakąstos šakos,
be gailesčio netekę praeities.
Sprogs pumpurai pilni gyvybės,
kamienu vėl sula gyva tekės,
žalia laja lyg mitinė būtybė                        
į savo glėbį vėl paukščius sukvies ---

--- pavydžiu medžiui
atgimties lengvumo -
kaskart pavasariais
tarsi žiemos nebuvo,
lyg jo negairino pasiutę vėtros
lig šerdies.

jei taip galėčiau aš,
nejausdama sunkumo,
atgyt iš naujo širdimi ir kūnu -
tik randai žieve kietės,
neleisdami ištrinti praeities.
                ---
Aš kaip tas medis laukiu šilto vėjo,
kad prie liemens priglustų
be piktos minties -
jis neužtruks,
praoš  vėl bundančia alėja,
lengvai pašiauš šakas,
juk jau pavasarėja ----

--- dangūs vis giedrės