nakties agonijoje tirpsta
sniego sėklos
ištįsta valandos
lyg gervės kaklas
iki vidurnakčio ašies
nutyla vėjas ir mėnuo apvalėja
ties krintančių žvaigždžių akligatviu
susisuka pūga
nereikia nieko jau daugiau
tik drugio sparno ir
griežlės giesmės
kad nepaklystum
viduržiemio tyloj
kada išsitrina naktis
ir pilnas traukinys laiškų
be adreso
be ženklo
be raidžių
įsiveržia į rytą