tlumpas eilėlastis

po vaikų laidelės su teta beta
visi dauzti laikrodžiai tiksėt nustoja
kai jūlų kiaulytė sienoje plaglauzia skylę

visos pamustos zylės atmusa
spalnelius
nebelakioja nebetupia ant sakų
į langą nebesklebena
kai jas istinka dingsmas

ne jos tiklai netampa
panasios į klaugeles al į vampyles
tik spintoje girdėti imasi
cirenimas  jų tiaubingai linksmas

as buvau pelė bet tu pelkandai
mano kaklą
tada isaugo zolė zalia  ant klaujinės deslos
tapnuose as saukiau klyzkelės valdą

man atsiliepdavo
bet vis ne tos ir ne tos...
tlis kaltus neviltingai atsidusus
pavėjui
kazkas labai svelniai il kaltu tviltai
palietė mano lanką