Sausis

Šitas sausis lyg išplėštas lapas Granausko romano;
Kai iš liūdesio perbala lūpos jaunos paskenduolės,
Atidrėkus jausmai išklampoti lyg bekelės molis
Ir sumindžioti tarsi aulinių sunkių, velkamų partizanų.

O prie Kauno pilies žmonės vaikšto po varvančiais skėčiais,
Prie mūrinės tvoros jis suspaudžia mergaitę į didelį glėbį;
Ji jo rankose vėliava dar, - dar grakščiai pasistiebia, -
Ir pamiršta tą darganą, sausį be sniego, tą lietų,

Bet pasibaigia miestas ir šypsenos eina perniek,
Eina veltui artumas ir šviesos provincijoj gęsta.
Čia mergaitės nesistiebia bučiniui, jos čia paskęsta,
Nes jų nieks nesiklauso, negirdi, tik lyja. Ir tiek.