nakites juodume katėms
slėptis nereikia
jos supanašėja
su kovais ir juodvarniais
kartais net pamiršta kuo esą
ir bando nuo žemės pakilti
kaip tavo vaikystės iliuzijoje
skristi kartu su paukščiais
kol vėjai miega
bet rytas nuleidžia
į kasdienybę
sulankstai sparnus ir
padedi į nebegrojančią dėžutę
„viskam savas laikas“
sakai
ir bandai
atskirti kur tyko katė
o kur tik didelis kelią
užstojantis grumstas