Apie masturbaciją

(Iš spaudai ruošiamos knygelės „Odė paauglystei)


Tą dieną, kai laidojo Brežnevą, nereikėjo eiti į mokyklą ir aš kažko knisausi tėvų spintoje. Dievaži, neatsimenu, ko ten ieškojau, bet ką radau, tikrai niekada nepamiršiu.
Ir Tolikas niekada nepamirš.
O apie Stiopą tai jau geriau patylėti...

Nepažįstate Stiopos?

Egzistuoja tokia teorija, kad mirdamas žmogus savo DNR schemose savotiškai užkoduoja vieną patį svarbiausią gyvenimo įvykį. Kitais žodžiais tariant, žmogus po mirties jį „atsimena“. Bet tik jį vienintelį ir daugiau nė lašo! Jeigu staiga mirusį žmogų prikeltum, tai jis nieko neprisimintų apie savo gyvenimą, bet tą esminį įvykį galėtų papasakoti, tarsi šimtą kartų matytą filmą.

Tai va, - jeigu šita teorija teisinga, tada Stiopa yra tas žmogus, kuris ir po mirties paliūdytų, kad Brežnevo laidotuvių dieną aš tėvų spintoje radau pundelį pornografinių žurnalų.

Spalvotų amerikietiškų porno žurnalų kolekciją!

Aš tų žurnaliukų visą dieną nepaleidau iš rankų. Tai yra arba iš vienos, arba iš kitos rankos.
Nes rankas reikia keisti.

Dabar jau ir medikai rekomenduoja kuo dažniau keisti rankas, kitaip gali prireikti penio tiesinimo procedūrų, o gal netgi chirurginės korekcijos.

O tada, kai mirė Brežnevas, žmonės buvo dar labai tamsūs lytinio švietimo klausimais ir savo vaikus gąsdindavo, kad nuo masturbacijos galima apakti. Aš tai netikėjau šitais bobučių bezdalais ir labiau klausiausi instinktų, tačiau iškart po Brežnevo laidotuvių atsitiko dar vienas keistas dalykas.

Sapnuoju save jau seną diedą, kokių 56 - erių metų amžiaus (atrodžiau tragiškai, bet ačiūdievui, kad tai buvo tik sapnas).
Prieinu aš didelio miesto vartus, virš kurių parašyta: „MASTURBURG pritūpkite tris kartus. „
Pritūpiau tris kartus ir vartai atsidarė.

Apsiverčiau ant kito šono ir sapnuoju toliau, kad vaikštau aš po miestą, kuriame gyvena vien tik akli žmonės. Viskas tame mieste buvo pritaikyta akliesiems: judantys šaligatviai, liftai, šunų - vedlių punktai, visur garsinės nuorodos ir panašiai...

Ir kas kur nori, ten ir masturbuojasi.
Ir viskas nudažyta vien pilka spalva.

Aš blaškausi po tas pilkumas ir ieškau išėjimo. Ir niekaip negaliu surasti. Tada prieina prie manęs tokia pilka bobutė ir sako:
- Nesimasturbuok, vaikeli, va - matai, kas darosi? Ir Toliką perspėk!
- O jūs, močiute, čia ką - irgi už masturbaciją!?
- Oi neklausk, vaikeli! Oi neklausk!..
Ir nuvažiavo bobutė eskalatoriumi, o aš pabudau visas šlapias ir šiek tiek įsibaiminęs...

Tą pačią dieną sapną papasakojau Tolikui.
- Eik tu, durneli! - tik numojo ranka Tolikas. - Aš šiąnakt sapnavau, kad Monika Beluči man oralinį daro! Tai ką - galvoji, ji dabar bus mano žmona?
- Nu jo... - sutikau akimirksniu, nes šitą aktorę ir aš kartais pasapnuodavau. - Kur jau čia! Monika Beluči ir, staiga - tu...

---------

Visi žino, kad privatus verslas Tarybų sąjungoje neegzistavo, bet mes su Toliku dar paauglystėje savo aistras pavertėme bizniuku. Tuo metu mūsų dievai buvo britų ir amerikiečių roko žvaigždės „Pink Floyd“, „Led Zeppelin“, „Deep Purple“ ir visa kita vakarų protesto kultūra. Nors Tarybų sąjungoje tai oficialiai buvo draudžiama, bet viską galėjai rasti 25 - mečio turguje Kaune kiekvieną šeštadienį, tik pinigų turėk!
O pinigų turėti mums padėjo tie patys mūsų dievai.

Draudžiamos muzikos plokštelės tada kainavo nuo 10 iki 25 rublių, o džinsai „Wrangler“ - 200 rublių.
Tarybinė mokytoja tada uždirbdavo maždaug apie 100 rublių.
Tiesa, džinsų valdžia nedraudė, tik vadino juos supuvusios vakarų visuomenės simboliu, o mums tai buvo geidžiamiausias dalykas!
O įsivaizduokite, kaip reikėjo jaustis mokytojai, jeigu ji staiga užsimanytų džinsų! Ji du mėnesius turėtų vien tik mokyti vaikus ir nieko nevalgyti, kad juos nusipirktų!
Todėl tarybinės mokytojos dėvėjo sijonus.

O mes su Toliku perrašinėjome muziką iš amerikietiškų plokštelių į juostinį magnetofoną „Daina“ ir juostas pardavinėjome po 5 rublius.
O perfotkinę įspūdingus plokštelių vokus, spausdinome A4 dydžio plakatus su roko dievų atvaizdais, kuriuos jau galėjai klijuoti savo kambaryje ant sienos!
Jie eidavo po rublį. Populiariausi būdavo grupės „Kiss“ plakatai.

Po Brežnevo laidotuvių mūsų pardavimai staiga šoktelėjo kelis kartus į viršų, o plakatus su roko dievais pakeitė atviruko formatas su sekso deivėmis ir deivinais.

Kaip tik tada mūsų akiratyje ir pradėjo sukinėtis Stiopa.

Keistas toks buvo tipas: ilgas ne pagal amžių ir uždaras ne pagal ūgį. Matydavau aš jį ir anksčiau mokykloje, nes jis visur buvo išlindęs ir labai gerai matėsi. O dabar, po Brežnevo laidotuvių ėmėme bendrauti ir bendrauti - Stiopa staiga tapo mūsų VIP klientas. Jis pirko viską, ką tik mes išleisdavome iš mano tėvų kolekcijos. Jis netgi užsisakė plakatinio formato fotkių!

O vieną dieną atėjęs į mokyklą radau jį sėdintį mums su Toliku už nugaros!

- Ką tu čia, Stiopa, veiki!? - nusistebėjau. - Tu ką? Skambučio negirdėjai? - nes jis mokėsi paralelinėj klasėj.
- Girdėjau, - šypsosi Stiopa. - Aš dabar jūsų klasėje būsiu!
- Oba! - dar kartą nustebau. - O kodėl?
- Ai.. - kažką numykė Stiopa. - Mama su direktoriumi pakalbėjo... Norėjo, kad vokiečių geriau išmokčiau...

Nu jo - mūsų klasė mokėsi sustiprintą vokiečių kalbos kursą, bet aš savo šikna jaučiau, kad Stiopa ne vokiečių kultūros ištroškęs mums su Toliku už nugaros atsisėdo...

Neužilgo pastebėjau, kad Stiopa kažkoks sulysęs ir paakiai jo patamsėję, o Tolikas atkreipė dėmesį, kad Stiopos nebesimato valgykloje per pietus.

- Žinok, Stiopa, - sakau aš jam, kai jis vėl užsimanė atvirukų, - mes su Toliku galvojame, kad kol kas nepardavinėsime... Pertrauką darome... Ir tu pailsėk - labai jau daug pinigų išleidi... Pavalgyk gal papildomai, ar ką?
- Tu ką? Galvoji, kad aš pietų pinigus jums atiduodu ir sėdžiu alkanas?
- Nu ką aš žinau?.. Atrodai kiek nusilpęs...
- Aš keturis sumuštinius su „Daktariška“ dešra šiandien įsidėjau!
- Parodyk!
- Va! - ištraukė vieną dvigubą. - Kitą suvalgiau. Kokių turi atvirukų?

Nu man tas Stiopa vis tiek kėlė nerimą, o Tolikas sako, kad visai normalus bachūras. Pardaviau aš jam tada tų atvirukų, o jis, prasidėjus pamokai, staiga pasiprašė į tualetą ir išbėgo užsiėmęs už pilvo. Grįžo skausmo iškankintu veidu ir dar labiau patamsėjęs. Vargšelis... Čia panelė Pempytė taip sakė. Netgi nuo užduoties atleido, kad pailsėtų... Šiknius.

Kitą dieną Stiopa vėl pasiprašė į tualetą. Vėl per panelės Pempytės pamoką. Ir vėl susigriebęs už pilvo.
Praėjo 10 minučių,
Stiopos nėra.
Dvidešimt.
Stiopą jau visi pamiršo ir atrodė, kad tik aš vienas juo susirūpinęs.
- Tamsta mokytoja! - kreipiausi į Pempytę. - Gal aš nueisiu į tualetą pažiūrėti, kaip ten Stiopai sekasi?
- Tikrai! - sunerimo ir ji. - Jis jau šiek tiek užtruko!

Ir kaip tik tuo momentu tyliai prasivėrė durys.

- O štai ir Stiopa! - apsidžiaugė panelė Pempytė, bet akimirksniu jos šypsena ištyso...

Tarpduryje tikrai kažko užstrigęs muistėsi Stiopa, o už jo nugaros trypčiojo mokyklos direktorius!

- Eik, Stiopa, į klasę! - nekantravo dyrikas ir stūmė jį į nugarą, lyg koks garvežys. - Ko dabar gėdijiesi savo draugų, ką!? Stok čia! - įsakmiai į kampą parodė dyrikas ranka, kurioje laikė perlenktą mūsų gamybos atviruką!..

Mes su Toliku susižvalgėme ir pradėjome prunkšti iš juoko - Stiopa smaukėsi tūlike ir jį užtiko direktorius!

- Kam čia juokinga!? - piktai sureagavo dyrikas ir pažiūrėjo tiesiai į mane.
- Atsiprašau, tamsta direktoriau, čia Tolikas mane pakuteno, o aš labai labai bijau...

Direktorius pasivedė mokytoją atokiau į kampą ir ėmė kažką jai šnabždėti. Po to parodė mūsų atviruką. Pempytė išsigandusi prisidengė burną ir ėmė pritariamai linkčioti galva. Po to direktorius kreipėsi į klasę:
- Merginos, jums ši pamoka jau baigėsi. Pasiimkite savo daiktus ir eikite ruoštis kitai pamokai. O vaikinų paprašysiu likti savo vietose!

Merginos apsidžiaugė ir išklegėjo.

- O dabar, vaikinai, prašau visi ateikite prie lentos!

Mes visi kaip žąsinai išsirikiavome dvejomis eilėmis, o direktorius ėmė vaikščioti po klasę:
- Pastaruoju metu mane persekioja nuojauta, tarsi mokykloje sklinda kažkokie keisti virpesiai... - direktorius ieškojo žodžių lėtai vaikščiodamas tarp suolų, staiga sustojo ir iškėlė pirštą: - Seksualinės revoliucijos virpesiai!

Oi, kaip jam patiko atrasta formuluotė!

- Į mano rankas papuola jau ne pirma fotografija su draudžiamo pobūdžio atvaizdais, - toliau tęsė dyrikas. - Drįstu manyti, kad kažkas mokykloje užsiiminėja jų platinimu, - ir pamosavo ore mūsų atviruku. - O tai jau yra kriminalinis nusikaltimas! - direktorius vėl pakėlė pirštą ir įdėmiu žvilgsniu nuslydo mūsų veidais. - Jūs norite turėti reikalų su milicija? O gal norite, kad apie mus kiti kalbėtų: žiūrėkite, čia tie iš smaukalių mokyklos!?

Kažkuris prunkštelėjo, bet tikrai ne Stiopa, o direktorius piktai dėbtelėjo vėl į mane. Aš instinktyviai atpurčiau galva:
- Mes tikrai to nenorime, tamsta direktoriau! - išpyškinau automatiškai ir tai buvo tiesa.

Kuris gi to norėtų?

- Nenorite?...
Visi tylėjome nuleidę galvas.
- Tada padarykime šitaip! Jeigu kažkuris iš jūsų savo portfelyje ar kišenėse turite draudžiamo pobūdžio fotografijų, padėkite jas ant panelės Pempytės stalo ir jums nieko nebus. Tam turite vieną minutę laiko. O po minutės mes su jūsų auklėtoja pradėsime portfelių patikrinimą.

Stiopa pirmas nuėjo prie savo kuprinės - jam jau nebuvo ko prarasti, bet iš paskos vienas po kito išriedėjo beveik visi!
Prie lentos likome tik mes su Toliku!

Nu ir svolačiai, tada aš apmaudžiai pagalvojau! Visus be išimties savo klientus mes su prisaikdinome dėl dviejų dalykų: nesisklaidyti su tais atvirukais mokykloje, o įkliuvus bėdon, meluoti, kad juos  pirko turguje iš čigonų.

- Na, o jūs ką? Atsiliksite nuo draugų? - direktorius kreipėsi į mus, bet Tolikas tik abejingai gūžtelėjo pečiais:
- Mes neturime, ką slėpti, tamsta direktoriau, - o aš pagalvojau, kaip čia viskas atrodytų, jei merginos nebūtų atleistos nuo egzekucijos?

Paskutinį atviruką ant Pempytės stalo padėjo Gaidamavičius.
Jis buvo tikras mokslo guzas ir mokyklos pažiba! Jau dešimt metų mūsų mokykla neturėjo aukso medalininko, o Gaidamavičius nuo pirmos klasės mokėsi vienais tik penketais ir visi jau garsiai kalbėjo apie auksą....

- Ir tu, Gaidamavičiau?!. - liūdnai lingavo galva auklėtoja. - Ir tu...
- Aš nuoširdžiai atsiprašau, tamsta auklėtoja... Aš labai labai... labai gailiuosi kad šitaip išėjo...

Dievaži! Jis ėmė šnirpščioti nosimi!
Įdomu: organiškai ar suvaidino?

Kada jau visi sudėjo ginklus, direktorius atsisuko į mus su Toliku:
- O jūsų, vaikinai, aš paprašysiu išimti visus daiktus iš savo portfelių ir kišenių.

Mes su Toliku taip ir padarėme. Direktorius mus truputį apčiupinėjo, po to gana atsainiai prasklaidė knygas - matyt, jau buvo pasitenkinęs grobiu ir mes jam bereiškėme formalumą...

Per pertrauką mokykloje žaibiškai pasklido kalbos, kad direktorius tulike užtiko besismaukantį Stiopą, kad išpurtė mūsų klasės bachūrus ir kad jau važiuoja specialus milicijos ekipažas su šunimis ir darys kratą visoje mokykloje.

Kilo keistas sąmyšis.
Visi vaikinai kažkur lakstė susirūpinusiais veidais.
Kai kurios merginos irgi.
Mes tik su Toliku atsipūtę sėdėjome ant palangės ir stebėjome veiksmą. O kai pamatėme Stiopą, tai iškart užspaudėme jį į kampą ir pradėjome važiuoti:
- Tu ką, padarei?! Asile paskutinis! Dabar įklampinai visą mokyklą! Negalėjai namuose, kaip normalūs žmonės, pasismaukyti?!

Bet tai buvo tik gulinčio spardymas - Stiopa ir taip jau nebeturėjo kur akių dėti... O dar gi ilgas buvo ne pagal mūsų amžių, tai iš visur matėsi!..

Jokia milicija tą dieną į mokyklą neatvažiavo, bet po pamokų rūbinėje jau galėjai išgirsti įvairiausių versijų apie Stiopos nesėkmę. Mes su Toliku pletkų nesiklausėm, o kuo greičiau movėme namo.
Lauke prie išėjimo rūkė direktorius. Mus pamatęs jis užgesino cigaretę:
- Vaikinai, noriu su jumis dar pasikalbėti, bet ne čia, - ir nusivedė mus į savo kabinetą. - Norėčiau dar kartą apžiūrėti jūsų portfelius, jeigu jūs ne prieš...

Mes nesipriešinome, nes, pasak Toliko, neturėjome ko slėpti.

Jis vėl paprašė išimti visus daiktus iš portfelių ir sudėti ant stalo, tik dabar jau nesidomėjo nei knygomis, nei sąsiuviniais, o paėmė į rankas Toliko portfelį, kruopščiai apžiūrėjo kiekvieną skyrelį, visur kišo rankas ir viską apčiupinėjęs padėjo į šoną.

Tada paėmė mano diplomatą.
Kruopščiai apžiūrėjo kiekvieną skyrelį.
Visur kišo rankas ir viską čiupinėjo.

Staiga jis susidomėjo diplomato sienelėmis.

Jeigu žaistumėm žaidimą šilta-šalta, tai aš dabar jam turėčiau sakyti „šilčiau... šilčiau... „, bet mane išpylė prakaitas ir pakirto kojas, o direktorius atlupo dvigubą sienelę, įkišo ranką į mūsų slėptuvę, ištraukė pluoštą pornoatvirukų, tvarkingai juos pasklaidė po visą stalą ir pergalingai tarė:
- O dabar, vaikinai, aš jūsų labai įdėmiai klausau!

Aš jau buvau padaręs nustebusį veidą ir išsižiojęs gintis, bet Tolikas kaltai nuleido galvą:
- Mes tik norėjome užsidirbti džinsams...

Nuoširdus tas Tolikas...

O direktorius liepė mums rašyti pasiaiškinimus ir iškvietė į mokyklą mūsų tėvus. Tiksliau, mano tėvus, o Toliko tik mamą.

Tėvams pranešė, kad dabar visą medžiagą jis atiduos milicijai ir ji spręs mūsų likimą.
Pakvipo baudžiamąja byla ir gyvenimo susigadinimu.
Ir rūkytais skilandžiais...

Tarybiniais laikais kokybiški maisto produktai buvo didelis deficitas, todėl parduotuvėje negalėjai nusipirkti nei rūkytos dešros, nei žirnelių su majonezu, anei tualetinio popieriaus. Tokių produktų galėjai tik kur nors gauti ir jie buvo pats geriausias kyšis!

O Toliko mama kaip tik dirbo restorano direktore ir gana laisvai disponavo tarybiniais ištekliais!
Detalių nežinau, bet Tolikas sakė, kad mūsų byla kainavo 12 skilandžių, po dėžę majonezo su žirneliais ir kalną tualetinio popieriaus.

Milicija atsiuntė mokyklai raštą, kad mes su Toliku esame dar nepilnamečiai, kad nusikaltimas mūsų nedidelio mąsto, kad jis labiau panašus į jaunatvišką išdaigą, o ne veiksmus, keliančius visuomenei pavojų. Milicijos nuomone, mokykla pati turėtų spręsti šį klausimą savo bendruomenėje ir stengtis kiekvieną slystelėjusį jaunuolį grąžinti į tarybinei visuomenei naudingo gyvenimo būdo vėžes.

Dabar mūsų likimą prisiėmė spręsti mokyklas Taryba. Ją sudarė 5 mokytojų ir 5 tėvų komiteto atstovai.
Ir direktorius.
Dominavo moterys.
Mums grėsė išmetimas iš mokyklos, o tokia sankcija užkerta galimybę patekti į bet kurią aukštąją mokymo įstaigą.
Arba, kaip pasakytų mūsų mamos - į ateitį šviesią.

Posėdis prasidėjo 6 valandą vakaro, kada jau seniai ištuštėjusi mokykla, bet foje susirinko nemažas būrelis moksleivių su transparantu „Jie nusipelnė baigti mūsų mokyklą! „

Tai suteikė vilčių.

Pirmas kalbėjo direktorius. Jis atliko prokuroro vaidmenį ir prisiminė visas mūsų nuodėmes: ir bezdėjimo čempionatą, ir tą nelemtą flygelį, kurį sudeginome visai ne mes, o Staras, ir pernykštį Naujametinį vakarėlį prisiminė. Čia jis pradėjo analizuoti, ar tyčiojimasis iš savo šalies himno suderinamas su tarybinio moksleivio morale?
O mes su Toliku kaip tik galvojome, kad labai originaliai priėjome prie kūrinio, bet argi tas dyrikas supranta meno niuansus? Jis dėstė chemiją!
Direktoriui antrino Gaidamavičiaus mama, nes per tokius kaip mes, į bėdą papuola netgi pirmūnai!

Tada žodį tarė panelė Pempytė. Ji stengėsi pabrėžti gerąsias mūsų puses, vadino labai kūrybingais, gal net kiek per daug... Bet juk jaunystė!
Dar kalbėjo mūsų mamos. Jos prisiėmė atsakomybę už mūsų nuodėmes, prižadėjo sustiprinti kontrolę ir su ašaromis akyse prašė neužkirsti kelio į šviesią ateitį.
Aš nerimavau tik dėl mamos - dėl savęs nesijaudinau nė kruopos. Užpakaliu jaučiau, kad ateitis gali būti šviesi ir be tarybinių universitetų, bet mama labai jau norėjo matyti mane „su diplomu“. Tada buvo tokia mada. Dabar irgi.

Balsavimas vyko labai dramatiškai ir baigėsi rezultatu 6: 5 mūsų naudai.
Laimėjo motiniški jausmai.
Mes likome mokykloje, bet aš vis dar pykau dėl sužlugdyto biznio.

Nu, Stiopa, palauk!

O Tolikas tik numojo ranka:
- Pamiršk tu tą Stiopą, vieną kartą! Ir taip jau bachūriukas nukentėjo... Žiūrėk, praeis porą mėnesių, aprims bangos ir vėl ką nors pradėsim sukti!

Nu niekaip aš negalėjau pamiršti ir vienas, šį sykį be Toliko, sukūriau planą.

Pasivedžiau Stiopą į šoną ir tyliai išdėsčiau:
- Turime produkcijos likučių ir norime juos tyliai išparduoti. Jeigu prisižadėtum daugiau nesismaukyti su mūsų atvirukais už kiekvieno mokyklos kampo, tai tau, kaip VIP klientui, pasiūlytumėm pirmiausiai.
- Prisiekiu! - išpyškino Stiopa. - Tikrai galite būti ramūs! Aš ir tada, kai dyrikas užtiko, žinok, jau norėjau suvalgyti tą fotkę, kad tik neliktų įkalčio!
- Tai kodėl nesuvalgei?
- Per vėlai sugalvojau.
- Nu, Stiopa, žiūrėk!

Sutarėme, kad sandoris įvyks už trijų dienų mano namuose. Specialiai tempiau laiką, kad pasikankintų vargšelis ir būtų sukalbamesnis. Žinojau, kad nieko nebeturi, nes tėvas konfiskavo visą Stiopos porno kolekciją.
Įdomu, kur padėjo?

Tolikas sandoryje nedalyvavo. Stiopa išsidėliojo atvirukus ant stalo ir ėmė valgyti juos akimis.

- Gal nori, Stiopa, sudalyvauti rimtame renginyje? - paklausiau lyg tarpe kita ko.
- Gal? O ką dabar organizuojate? - atklausė jis vis dar akimis rydamas sekso deives.
- Masturbacijos čempionatą.
- Ką!? Masturbacijos čempionatą?! - sušuko Stiopa.
- Tyliau, durneli! Sienos irgi turi ausis!

Tarybiniais laikai sienos turėdavo ausis. Visi tą žinojo.

- Renginys, kurį tau siūlau, - pradėjau pašnibždomis, - oficialiai vadinasi „Pirmasis Lietuvos Masturbacijos čempionatas“. Nelegalus, suprantama. Vakaruose tokie čempionatai jau legaliai vyksta kokie 10 metų, o pirmi nelegalūs prasidėjo iš karto po Antrojo pasaulinio karo, tik mes per tą geležinę uždangą nieko čia negirdime.
- O ką reikės daryti?
- Ką, ką? Smaukytis, žinoma!
- Ir?
- Nu ir laimi tas, kuris toliausiai nušauna savo spermą!
- Aš noriu dalyvauti! O kas dar dalyvaus?
- Kol kas patvirtinti tik mes su Toliku ir Staras.

Jeigu mes su Toliku mokykloje buvome šiokie-tokie autoritetai, tai Staras - gyva legenda! Pernai ne vienas širdyje apsižliumbė, kai saugumiečių nurodymu Staras paliko mūsų mokyklą.

- O ką reiškia „patvirtinti“?
- Tai reiškia, kad tikrins, ar tu patikimas, ar neišsiplepėsi ir panašiai. Konspiraciniai reikaliukai.
- Dėl manęs galite būti ramūs!
- Aš čia tik pėstininkas, o tave tikrins rimtesni žmonės.
- Kokie?
- Neskubėk. Viską sužinosi, kai ateis laikas. Kol kas bendrauji tik su manimi, Toliko nieko neklausinėji. Tokios yra konspiracijos taisyklės. Supratai?

Praėjo savaitė. Mačiau, kad Stiopa nekantrauja, bet tyčia elgiausi, tarsi nieko nevyksta.
Per pertrauka Stiopa nusitempė mane už rankovės į kampą:
- Tai kodėl manęs niekas netikrina?
- Tikrina, tik tu nežinai. Jie turi savo metodų. Tu nespirgėk! Jau kitą savaitę eisi į susitikimą su kuratore! Viską pasakysiu, kai ateis laikas.

Stiopa susijaudino ne juokais.
Kuratorė!
Nuo pat pirmadienio svaidė man visokius klausiamuosius ženklus akimis, o aš jį tik raminau. Pagaliau trečiadienį, po pamokų pasikviečiau Stiopą konfidencialiam pokalbiui.

- Aš jau turiu visas instrukcijas dėl tavęs, - ir paslapčia padaviau Stiopai sulankstytą popierėlį. - Ten parašyti slaptažodžiai ir adresas, kur turėsi nueiti rytoj lygiai 8 valandą vakaro. Į duris paskambinsi tris kartus. Jas atidarys kuratorė. Tu pasakysi slaptažodį: „Paauglystė be masturbacijos - tas pats, kas vaikystė be žaislų! „
- Paauglystė be masturbacijos... - puolė mokytis Stiopa.
- Sakau, nespirgėk! Viskas yra raštelyje. Vakare išmoksi mintinai, o raštelį sudegsi! Gali suvalgyti, jeigu nori...
- Geriau sudeginsiu.
- Kuratorė, - toliau dėsčiau aš, - greičiausiai apsimes nieko nesuprantančia ir piktai ko nors paklaus.
- O kodėl piktai?
- Todėl, kad ji norės išmušti tave iš pusiausvyros! Supranti? Jos tokia užduotis - patikrinti tavo psichologinį stabilumą. Jeigu tu išsigąsi vienos kuratorės, tai kaip per čempionatą viską išsitrauksi? Supranti?
- Aš tai nebijau! Pamatysi!
- Tai ir puiku! Ką tau besakytų kuratorė, tu jai atsakyk antrą slaptažodį: „Gal galėtumėte pasmaukyti truputį - man labai skauda ranką. „
- O jeigu ji duos man į snukį?
- Nežinau, kaip ji elgsis... Gal ir pliaukštelės per žandą kokį kartą - kitą, bet tu būk tvirtas! Nes tai bus tik tavo psichologinio stabilumo išbandymas. Supranti?
- Aha.
- Oi, žiūrėk, Stiopa! Aš tave rekomendavau - nepadaryk man gėdos!
- Gali būti ramus!

O vakare Tolikui papasakojau, ką man pavyko per porą savaičių su Stiopa nuveikti.

- Ir kur tu jį pasiuntei?
- Pas panelę Pempytę!
- Taip ir galvojau...
- Eisi pažiūrėti spektaklio?
- Norėčiau... Bet jeigu mes vėl užlėksime!.. - Tolikas papurtė galvą. - Mano mama neišlaikys!..

Tolikas gyveno tik su motina. Ji labai saugojo Toliką nuo visko. Ji nieko kito daugiau neturėjo. Ir Tolikas nieko daugiau neturėjo - tik mamą.

- Kaip mes galime užlėkti?
- O jeigu Stiopa ims ir papasakos tiesą Pempytei, o ši -  direktoriui! Ir vėl skandalas!
- Aš pasakysiu, kad Stiopa išsigalvojo viską!
- Stiopa sugalvojo smaukymosi čempionatą? Įdomu, kas tuo patikės? O va, kad tu tai galėjai sugalvoti... čia visiems bus daug panašiau į tiesą!
- Na, tarkim... Bet tu vis tiek juk niekuo čia dėtas! Varom!

Nuvarėm.
Mes jau nuo aštuntos klasės panelės Pempytės kieme turime vietelę už malkinės, iš kur galima stebėti jos kambarių langus. Panelė Pempytė turėjo gražią figūrą ir vyresnė už mus buvo tik kokiais dešimčia metų.
Kuris gi paauglys nenorėtų pamatyti nuogos savo mokytojos?!
Paskutinį kartą už malkinės slėpėmės prieš metus.

Stiopa atėjo 10 minučių ankščiau ir pradėjo mindžikuoti prie vartelių. Atrodė labai romantiškai. Lygiai 8 - tą valandą priėjo prie durų ir paskambino tris kartus. Duris atidarė panelė Pempytė:
- O, Stiopa! Labas! Kas atsitiko?
- Paauglystė be masturbacijos - tas pats, kas vaikystė be žaislų! - kaip iš kulkosvaidžio ištratino Stiopa.
- Ką?!
- Sakau: „paauglystė be masturbacijos - tas pats, kas vaikystė be žaislų! „
- Aš supratau, Stiopa - nerėk taip garsiai! O kodėl tu man tai sakai?
- Gal galėtumėte truputį pasmaukyti - man labai ranką skaudą.
- Užeik, Stiopa, pašnekėsime apie paauglystę...

Stiopa užėjo. Durys užsidarė.
Kažkaip ne taip viskas įvyko, kaip mes tikėjomės, todėl nusprendėme dingti iš malkinės, kol dar niekas mūsų čia neaptiko.

Kitą dieną Stiopa mokykloje nepasirodė. Pirma pamoka buvo kaip tik panelės Pempytės. Pasibaigus pamokai, auklėtoja priėjo prie mūsų ir papraše užeiti į jos kambariuką.
Kambariukas - tai nedidelė pagalbinė klasės patalpa, kur laikomos mokymo priemonės. Ten, paprastai, Pempytė ką nors vesdavosi rimtiems pokalbiams.

- Sakiau, kad užlėksime! - ėmė panikuoti Tolikas. - Stiopa, tikriausiai, viską išplepėjo!
- Nemyžk! - raminau draugą. - Kuo tu čia dėtas?
- Tai ko ji mane kviečia?
- Nežinau. Pamatysime.
Man pačiam buvo neramu.

Mes užėjome. Auklėtoja pažiūrėjo tiesiai man į akis ir keistai šypsodamasi paklausė:
- Girdėjau, vaikinai, organizuojate Pirmąjį Lietuvos Masturbacijos čempionatą?

Nu, Stiopa, palauk!

- Bet Tolikas čia, žinokite  - tikrai nieko nepadarė! - iškart puoliau teisinti draugą, nes labai bjauriai jaučiausi, kad įtraukiau jį į šitą istoriją... - Viską sugalvojau aš! Tolikas nekaltas!

- Aš neieškau kaltų, berniukai! Man pačiai tie skandalai jau per gerklę lenda. Padarykime šitaip: palaidokime Lietuvos Masturbacijos čempionato istoriją šiame kambarėlyje. Ir daugiau niekam nė žodžio! Susitariam?
- Susitariam!
- Ir pažadėkite, kad daugiau niekada nesislėpsite už mano malkinės!

Oba! Čia tai geras!

- Iš kur jūs?..
- Nuo mano durų prieangio pažvelgus į kaimyninio namo langą, atsispindi tai, kas slepiasi už malkinės. Aš ten jus jau nuo aštuntos klasės matau, berniukai...

Aš visada visiems sakiau, kad Pempytė yra gera mokytoja. O dabar, gėdingai prieš ją nuleidęs akis, galvojau, kad labai gera. Galbūt net labai labai!

- Ir dar... - auklėtoja nutaisė motinišką žvilgsnį. - Direktorius ant jūsų griežia dantį!
- Nu jo... žinome...
- Tai pakentėkite! Liko mažiau nei pusmetis! Ramiai pabaikite tą mokyklą - labai jūsų prašau!
- Mes tikrai daugiau nieko nieko!
- Ir nelįskite prie Stiopos!

Mes nelindome daugiau prie Stiopos ir sėkmingai baigėme mokyklą.
Gaidamavičius gavo savo aukso medalį, o mokykla įsirašė į „auksinių“ mokyklų klubą.

Bet va, Stiopai - tai vėl nepasisekė!..
Jį vėl užtiko!
Įsivaizduokite, - prieš pat baigiamuosius egzaminus!
Ir vėl direktorius!
Tik dabar nebe tūlike, o tame auklėtojos kambarėlyje, kur mūsų paslaptis buvo palaidota.
O įdomiausia, kad direktorius ten Stiopą užtiko su visa panele Pempyte!
Nu aš tikrai neatsimenu nė vieno žmogaus iš anų laikų, kuriam taip žiauriai nesisektų!

Ir nė vienos klasės neatsimenu, kuri turėtų geresnę auklėtoją!

Stiopą išmetė iš tarybinės mokyklos, o panelę Pempytę - iš tarybinių mokytojų.
Žmonės pradėjo juos badyti pirštais ir jie visai nebeturėjo, kur akių dėti, todėl emigravo į vakarus.
Ir ten nusipirko džinsus.

O po pusmečio mes su Toliku gavome siuntinuką iš Brazilijos. Siuntė mums „Pempe & Stiopa company“.
Ten buvo medvilne kvepiantys džinsai „Wrangler“.
Dvi poros.
Sakyčiau, visai sąžininga kompensacija už sužlugdytą verslo projektą?

Ane?