Netikrumas

kartoniniai paukščiai sapnuoja
šiltus kraštus
protarpiais suplasnodami
nejudriais sparnais
lyg nuotakos šydas
leidžiasi rūkas
slėpdamas vakarykštes nuodėmes
žibintininkas uždega
paskutinį žiburį tyloje
niekas neklausia kodėl
joje tiek daug keistos spalvos
nudažančios miegančiųjų sapnus
ir budinčiųjų nemigas
užmiega miestai ir uostai
kuriuose niekada nebuvai
kuriuose švartuojasi laivai
neplaukioję vandenyne
tik paukščiai sujuda vėjyje
ir tu užmerki akis
lyg pūgai artėjant